Esu studentas, įsidarbinęs vasarai vienoje didžiausių Lietuvoje veikiančių pieno perdirbimo įmonių. Darbo patirties turiu pustrečių metų, nes nuo pat pirmo kurso studijavau ir dirbau, tačiau tai, ką pamačiau šią vasarą, labai nuliūdino.
Į tualetą reikia bėgti
Dirbu prie pieno linijos ir galiu pasakyti, kad tai varginantis, sunkus darbas. Visų pirma, oficialiai yra 30 minučių pietų pertrauka, nors realiai jokios pertraukos nėra, o nubėgti į tualetą ir nubėgti užkąsti (nes nueiti tiesiog nespėsi) turi tik tada, kai greičiau atlieki savo darbą ir sutaupai kelias minutes.
Liūdna, kad išskaitomas laikas, kurio tu net neturėjai ir kuris egzistuoja tik popieriuje. Darbas stovimas, jau nekalbu apie tai, kad kas antrą darbo dieną tave paskiria prie kitos linijos, kurioje turi lankstytis dėdamas nelengvas 10 litrų pakuotes ant padėklo, esančio ant žemės.
Atrodo, 2017 metai, technologijų amžius, kada išmaniosios technologijos nespėja keisti viena kitos ir naujiena keičia kitą naujieną, tačiau įmonės vadovams ir proto guzams, kurie sėdi kabinetuose ir galvoja apie tai, kaip optimizuoti gamybą, padidinti našumą, neateina į galvą mintis, jog galbūt būtų galima palengvinti žmogaus fizinį darbą ir įrengti keltuvą.
Tegyvuoja akmens amžius, argi sunku pasilenkti iki plytelėmis išklotų grindų tūkstančius kartų per dieną?
Kiek girdėjau, skundų buvo daugybė, bet vadovams tai nė motais. „Dirbkit, vergai“, – tikriausiai galvoja kažkur giliai mintyse. Juk jūs esat tik paprasti darbininkai, kurie nejaučia nuovargio.
Atseikėja trupinius
Ir finale tai, dėl ko dirbama – uždarbis. Nors kartais atrodo, kad ne dėl jo žmonės dirba. Minimumas. Aš suprantu, kada nedirbi fizinio darbo, galima turėti kitų veiklų, iš kurių būtų galima prisidėti prie juokingo atlyginimo, tačiau dirbant tokį darbą nėra jėgų kitą dieną vėl dirbti.
Privatus kapitalas nėra labdaros organizacija, kuri rems darbuotojus, kuriems valstybė leidžia mokėti minimalų atlyginimą. Tačiau man kyla klausimas. Kodėl save žemint ir dirbt vien dėl to, kad kažkas kurtų svajonę paminant savo gerbūvį?
Tebūnie yra žmonių, kuriems toks darbas tinka ir patinka, tenkina atlyginimas ir jie yra laimingi. Tačiau tie, kuriems toks darbas nekelia laimės ir jie nesijaučia laimingi, eikit mokytis, gaukit specialybę ir ieškokit kvalifikuoto darbo, kada darbdaviai nesišaipys iš jūsų.
Žmonės įbauginti
Nes ką pamačiau savo darbe, tai visiškai sistemai pasiduodančius žmones, kurie yra įbauginti ir trūks plyš daro viską, ką jiems paveda tiesioginis viršininkas.
Tiesa, mano bendradarbiai užaugę kitokiais laikais, kitaip sakant, yra sovietinės nomenklatūros kirpimo.
Man, kaip jaunam žmogui, yra baisu pagalvoti, kaip galima iš tokio atlyginimo pradėti kurti savo gyvenimą. Maistas, transporto išlaidos, apranga, o kur dar nuosavas būstas, pramogos.
Ir pažvelgus į nekvalifikuoto jauno žmogaus situaciją, kuris nenori mokytis, matau tik vieną sprendimą – emigraciją.
Ten bent galima pradėti kurti savo gyvenimą. Džiaugiuosi tik vienu, kad darbdaviai vis dažniau išsako savo susirūpinimą, jog nėra kam dirbti. Vadinasi, žmonės dar turi sąmoningumo, savigarbos, nepasiduoda sistemai, randa būdų, kaip užsidirbti daugiau pinigų.
Tikiuosi, pamažu ateis suvokimas, kad žmogus – tai ne robotas, kurį prijungi prie elektros lizdo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
