Esame jauna, tvarkinga, dirbanti ir vaikus auginanti šeima ir šiandien man reikia kreiptis į socialinės paramos skyrių gauti pašalpai.
Nemoku net apsakyt, kaip jaučiuosi ir kiek manyje šiuo metu verda emocijų... Pažeminimas, neviltis, gėda, baimė...
Vaikų susilaukė Lietuvoje
O viskas yra taip. Su vyru kartu gyvename jau 10 metų, 7 metus važinėjom į užsienį uždarbiauti, nes čia Lietuvoje buvo sunku, nebuvo darbų, atlyginimai maži ir t.t.
Tačiau nuolat traukė į Lietuvą, nes čia namai, čia artimieji, draugai. Nusprendėme: grįšime ir gyvensime Lietuvoje. Grįžome, susituokėme, neilgai trukus susilaukėme vieno vaikelio, po kelių metų kito vaikelio.
Turėjome nuolatines pajamas, tad įsigijome būstą (su paskola 30-čiai metų, kaip ir dauguma jaunimo) Gyvenome normaliai. Turiu omeny, kad užteko ir maisto (nes važiuojame į Lenkiją apsiprekinti) ir vaikai aprengti, pavalgę, tvarkingi.
Žinoma, negalėjome sau leisti atostogoms, kinui, kavinėms ar šiaip pramogoms, užteko ir vakarais užmigdžius vaikus drauge su vyru pažiūrėti kokį gerą filmą ar šiaip tiesiog drauge pavakaroti.
Vėluoja atlyginimas
Juk esame laimingi, esame sveiki, vaikai pavalgę, ko gali trūkti... Ir štai vieną mėnesį vėluoja vyro atlyginimas, aš šiuo metu esu Vaiko priežiūros atostogose, todėl gaunu mažai, vos 140 eurų. Kadangi su antru vaikeliu pastojau netikėtai, o tuo metu dar nebuvau grįžusi į darbo rinką po pirmojo vaikelio gimimo.
Atlyginimas vėluoja pradžioje kelias dienas, tada kelias savaites... Žinoma, paskola, mokesčiai nuolatinės mintys, kaip išsiversti, kaip pragyventi...
Padėjo artimieji, davė ir pinigų, ir vaikams pirko, ko reikėjo... Tačiau ar nuo to lengviau? Esame suaugę, socialiai atsakingi žmonės, niekada nieko neprašę, visada viską darę savo rankomis ir šiandien man reikia rašyti prašymą į paramos skyrių,nes jau nebegaliu daugiau prašyti pagalbos iš artimųjų.
Vyro darbdavys, paklaustas, kada bus atlyginimas, atsako, kad bus gal šią savaitę, kadangi įmonei taip pat yra skolingų ir jie neperveda, tad ir neturi iš ko sumokėti. Tą patį tekstą jau kelias savaites kartoja.
Ir taip sukiesi tokiam baisiam gyvenimo rate kaip tas žiurkėnas. Skirtumas tik tas, kad žiurkėnui tai – gyvenimo kasdienybė, o Tau ne, nes esi mąstantis ir skaudžią realybę suvokiantis žmogus. Žmogus, besistengiantis gyventi teisingai, oriai.
Ir štai, šiandien lenkiu galvą pamindama savo išdidumą, moralinius įsitikinimus ir tikėjimą šita valstybe, prieš socialinės paramos skyriaus darbuotojas, kad gaučiau vienkartinę pašalpą, kurią dar neaišku ar skirs ( nes reikia paskirti komisiją, kuri spręs ar čia mums labai jau taip blogai) ir talonus maistui.
Ir mes nesame asociali šeima, esame dirbantys, nuostabius vaikus auginantys žmonės.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų spalio 5 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
