Grupės dydis
Dažnai mėgstame su patosu sakyti, kad vaikai yra valstybės ateitis. Šį rudenį mano dukra pradėjo lankyti valstybės finansuojamą ikimokyklinio ugdymo instituciją. Kitaip sakant, vaikų darželį.
Prabėgę keli lankymo mėnesiai paliko man didelį įspūdį, kaip valstybė ir visuomenė rūpinasi ta savo ateitimi. Kviečiu ir skaitytojus pasidalinti savo įspūdžiais, o aš pabandysiu paanalizuoti savuosius.
Higienos norma numato, kad ikimokyklinio ugdymo grupėje nuo 1 iki 2 metų negali būti daugiau nei 10 vaikų, nuo 2 iki 3 metų – ne daugiau 15 vaikų. Vienas vaikas su specialiais poreikiais skaičiuojamas kaip 2 sveiki. Mūsų lopšelio grupę sudaro 18 vaikų, tarp jų – bent 6 vaikai iki 2 metų amžiaus ir 1 specialių poreikių turintis vaikas.
Kaip šitai įmanoma? Grupes formavo savivaldybė, tad nei darželio vadovybė, nei juo labiau auklėtojos čia niekuo dėtos. Kaip vienai (1) auklėtojai patenkinti tokio kiekio ir tokius skirtingus vaikų poreikius? Sako, kad tas pats vyksta visuose darželiuose. Nesuprantu, kodėl tėvai tyli. Juk iš šitokio darbuotojų trūkumo kyla nemaža dalis toliau aprašomų blogybių.
Šitoks grupių perpildymas tampa pavojingas vaikų sveikatai. Tiesa, grupėje yra šeimininkė, kurios pareigos apima maisto patiekimą, valymo ir tvarkos darbus, tačiau pagrindinė atsakomybė krenta ant vieno žmogaus.
Ar tai yra saugu? Tyrinėjimai šitoj vietoj sako, kad toks grupių perpildymas kelia didelį stresą ugdytojams, didina nepasitenkinimą darbu, pervargę ugdytojai kartais nebegali ne tik įvertinti vaikų psichologinių poreikių, bet net ir užtikrinti fizinio saugumo bei fiziologinių poreikių.
Tarkim, pažįstama mama skundėsi, kad jų darželyje vaikai vedami į tualetą pagal valandas, o jei pataikei ne pagal grafiką – daryk į kelnes. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo istorijos apie psichotropiniais medikamentais girdytus darželinukus.
Visuomenės mokslų tyrėjai taip pat nustatė, kad būdami atskirai nuo tėvų vaikai patiria nuolatinį stresą. Šių vaikų streso hormono, kortizolio, koncentracija išauga. Įdomu tai, kad tokį padidėjimą nulemia ne tik atsiskyrimas nuo tėvų, bet jam didelę įtaką turi patalpų perpildymas, triukšmo lygis ir santykis su auklėtoju.
Nuolat patiriantys stresą vaikai būna agresyvesni, ypač berniukai, jų smegenys ir gebėjimai vystosi lėčiau, blogėja motyvacija ir pažintinės funkcijos.
Beje, straipsnelį buvau parašiusi anksčiau, bet nusprendusi patylėti ir niekam nesiunčiau. Šią savaitę mano ausis pasiekė savivaldybės paliepimas priimti dar kelsi tūkstančius vaikų nesamdant daugiau auklėtojų ir nesuteikiant papildomų patalpų. Šito jau per daug. Darželis – ne sandėlis. Įdomu, kokius darželius lanko/lankė miesto mero vaikai.
Maistas
Turiu prisipažinti, kad šioje srityje nesitikėjau stebuklų, bet vis tiek buvau nustebinta. Mūsų darželyje kasdien tiekiamos saldžios arbatos ir kompotai. Sveikatos specialistai, dietologai ir odontologai vieningai sutaria, kad saldūs gėrimai yra žalingi vaikams.
Ne be reikalo dietologai saldžius gėrimus vadina „skystais saldainiais“. Taip įvardinus daug lengviau suprasti, kad tokie gėrimai nepalankūs vaikų sveikatai. Gėrimuose esantys nesudėtingieji angliavandeniai (cukrūs) skatina karieso vystymąsi bei padidina vaiko per parą suvartojamų kalorijų kiekį „tuščiomis“ kalorijomis.
Ir visai nesvarbu, ar cukrus saldainyje, ar konservuotose sultyse, ar kompotuke. Deja, mano vaiko valstybiniame darželyje saldūs gėrimai patiekiami prie kiekvieno maitinimo. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad po pusryčių vaikams dantukai nevalomi. Tai nerealistiška užduotis vienai pedagogei su 18 mažiukų.
Kitas mane nustebinęs dalykas – tai apskritai stipriai perdirbtų angliavandenių kiekis maiste. Kasdien vaikai gauna baltos duonos (batono), ryžių, makaronų.
Apsidžiaugiau, kad darželis dalyvauja pieno ir vaisių programose. Bet vėl teko nusivilti. Pieno programoje tiekiami stipriai saldinti jogurtai ir sūreliai. O vaisių programos dalies mūsų grupė atsisako.
Daug bendrauju su kitais tėvais ir pastebėjau, kad maitinimo kokybės problema valstybiniuose darželiuose yra beveik universali. Tiesa, yra modernesnių įstaigų, atsisakiusių saldžių gėrimų, skatinančių vaisių ir daržovių vartojimą. Bet batonai, dešrelės, makaronai ir panašūs produktai figūruoja daugelio darželių meniu.
Ugdymas ir fizinė veikla
Lietuvoje higienos normos apibrėžia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai turi būti du kartus per dieną vedami į lauką šviesiu paros metu. Kai šviesusis paros metas trumpas – vieną kartą.
Numatytos išlygos esant žemesnei nei – 12 laipsnių temperatūrai ir dideliam vėjo greičiui bei ekstremalioms oro sąlygom.
Kodėl ėjimas į lauką yra toks svarbus? Viena vertus, esant dideliam vaikų kiekiui vienoje patalpoje daug lengviau plinta bakterijos ir virusai. Kita vertus, buvimas gryname ore, natūraliame apšvietime yra vienas svarbiausių apsauginių faktorių, siekiant išvengti trumparegystės.
Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad pradėjus mokyklinukus vesti į lauką kasdien bent 40-iai minučių, toje grupėje 30 proc. sumažėjo trumparegystės rizika. Pagalvokite, jei toks efektas pasiektas mokyklinio amžiaus vaikų tarpe, tai koks jis galėtų būti ikimokykliniame amžiuje, kai visos organizmo sistemos auga gerokai sparčiau.
Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad kasdienis susidūrimas su natūraliomis medžiagomis (žeme, augalais, smėliu) mažina alerginių ir autoimuninių susirgimų riziką. Be to lauke vaikai paprastai aktyviau juda. Tai formuoja sveikos gyvensenos įpročius, mažina riziką jiems ateityje nutukti bei turėti medžiagų apykaitos sutrikimų. Ir šiaip pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės jei kasdien net iki 10 valandų turėtumėte išbūti su 18 rėkaujančių kolegų uždaryti vienoje patalpoje?
Taigi higienos norma numato tikrai sveikatai palankų ikimokyklinukų „laukinėjimo“ grafiką. O kaip yra realybėje? Realybėje vaikai išvedami į lauką toli gražu ne kasdien. Bet kokia drėgmė lauke laikoma „labai stipriu lietumi“.
Suskaičiavau, kad kartais per 10 dienų vaikai išvedami į lauką 2 kartus. Beje, per tą laiką ekstremalių sąlygų nebuvo, buvo pora dienų, kai stipriau lijo. Pagrindinis argumentas, kad personalas nespėja.
Tikrai, yra kas veikti aprengti tiek vaikų. Dalis tėvų net neaprūpina vaikų adekvačia apranga, kuri numatyta darželio lankymo taisyklėse. Kai kurie patys nėra išsilavinę ir bijo išsipurvinimo bei tiki, kad dėl lauko vaikai susirgs.
Šitoj vietoj atsakomybė tenka visiems lygiomis dalimis – savivaldybei, suformavusiai perkrautas grupes, administracijai, nerodančiai iniciatyvos skatinti vaikų buvimą lauke, auklėtojoms, kurios pačios tikrai ne visada suinteresuotos stengtis bei tėvams, turintiems nepagrįstų įsitikinimų ir baimių.
Auklėtojos ir psichologinė atmosfera
Raidos psichologai pabrėžia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui itin svarbus saugus ryšys su jį supančiais suaugusiais. Tuo metu, kai vaikas būna darželyje pagrindinis jo prieraišumo objektas yra auklėtoja. Ji turi užtikrinti, kad vaikas jaustųsi saugus ir nebijotų išreikšti savo poreikių. Užmegzti ryšį su 18 mažų skirtingų ir dar sunkiai save kontroliuojančių asmenybių yra sudėtinga. Kiekvieną apkabinti, priglausti, išklausyti.
Mums pasisekė – nieko blogo negaliu pasakyti apie šias atsidavusias moteris. Jos tikrai stengiasi švelniai kalbėti, nuraminti, apkabinti ir lavinti vaikus. Negrasina, nesišaipo ir nešantažuoja.
Bet yra tėvų, kurių patirtys visai kitokios. Yra darželių, kuriuose liepiama gulėt ir nė nebandyt cyptelti, jei vaikui nesimiega pietų miegas. Arba kitame darželyje vaikams buvo pasakyta, kad jeigu jie verks, tai ragana juos išsineš į mišką. Teko iš pažįstamos girdėti, kaip nenorėjusiam valgyti vaikui buvo jėga sugrūstas maistas (mama matė ateidama per langą), kurį vaikas tik išėjęs iš pastato išvėmė.
Yra auklėtojų, kurios aiškina, kad verkti nevyriška arba mama neateis pasiimti, jeigu verks. Kai kuriuose darželiuose klesti vos ne kalėjimo lygio santykiai, kur vietoj atviro dialogo su tėvais, renkamasi strategija „jei kelsi bangas, tavo vaikui bus nekas“. Tokia įsibaiminimo terpė patogi grupių auklėtojoms manipuliuojant tėvais, o administracijai manipuliuojant auklėtojomis. Pastarosios dažnai patenka į kryžminę ugnį.
Suma summarum, nevertinu Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų kaip palankių vaiko raidai ir sveikatai. Tik sveiki vaikai gali užaugti į sveikus ir subalansuotus suaugusius. Tačiau mano patirtis sako, kad valstybinėse įstaigose labai dažnai neužtikrinama vaikui palanki mityba, tinkamas fizinis aktyvumas ir psichologinė atmosfera.
Taip pat labai trūksta personalo, auklėtojų: vaikų santykis yra tiesiog nelogiškai mažas. Dėl to kyla įtampa, neužtikrinamas personalo mokymas, personalas negali atitinkamai atlikti savo pareigų. O dabar situacija dar blogėja, nes savivaldybės liepimu esamose įstaigose privalo būti susandėliuoti visi norintys.
Realiai, aš nežinau, ar įmanoma šias įstaigas išgydyti. Mano akimis, galbūt realiausias šansas būtų, jei mokinio krepšelio idėja būtų pritaikyta ir ikimokykliniam ugdymui, įtraukiant ir privačias įstaigas. T.y. kiekvienas vaikas turėtų savo finansinį krepšelį, su kuriuo galėtų pasirinkti norimą įstaigą.
Taip būtų sudarytos sąlygos konkuruoti valstybiniams ir privatiems darželiams. Kadangi vaikas lankė ir tą, ir aną, tai ryškiai galiu palyginti. Dabar valstybiniai darželiai neturi konkurencijos, 0 motyvacijos stengtis labiau tiek dėl savo personalo, tiek dėl klientų, nes jų eilė stovi už elektroninių vartų.
Kai kurios asmeninės detalės pakeistos, siekiant išlaikyti anonimiškumą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
