Net ir Gedimino pilis stovi ten kur stovi vien dėl to, kad kažkas kažkada susapnavo ją. Tik vėliau Lizdeika išaiškino, ką reiškė tas sapnas.
Artėja Kalėdos ir aš spaudoje regiu daug negerų dalykų, neva šalis, kaip tas traukinys be stabdžių, rieda žemyn nuo kalno į papėdėje stovinčią mūro sieną.
Labai seniai buvo paprotys prieš Kalėdas pabandyti susapnuoti ateitį ar nuorodą, kaip toliau gyventi.
Aš noriu nuoširdžiai prisipažinti, kad mane neramino situacija šalyje ir kad aš pabandžiau šį ritualą, ir noriu papasakoti, ką regėjau sapne.
Regėjau kalną, ant kurio stovi Gedimino pilis. Regėjau, kaip kalnas griūna, slenka, ir mes visi lekiame traukiniu žemyn nuo kalno. Aš buvau tame traukinyje ir viskas kaip siaubo filme... Pirma mintis buvo: „Kas vadovauja tam lokomotyvui?“ Nubėgau desperatiškai į pirmą vagoną ir radau duris aklinas aklinas, be rakto skylės net! Kaip supratau, daug metų jau buvo beldžiamasi į jas, bet jos nebuvo atidarytos.
Negalėjau patikėti, ką mačiau antrame vagone – realybės nesuvokiantys politikai, visokie anūkėliai ar tautinius rūbus vaikams siūlantys įtartini asmenys.
Trečiame vagone radau išsigandusius verslininkus, jie bijojo net Londone važiuoti metro neparagavę alkoholio, o dabar jie atsidūrė traukinyje, kuris skrieja be stabdžiu į prarają.
Ketvirtame vagone vaizdas buvo sukrečiantis – mokytojai, gydytojai, vienu žodžiu intelektualai. Jų elgesys man buvo keistas, lyg jie būtų akli: moterys klausia manęs, kur vyrai dingo? Neva, jie nesiplauna kojų, nesivalo dantų ir lenda mylėtis, o vyrai guodėsi man, kur dingo moterys – neva jos kažko jiems neduoda?
Penktame vagone – toks jausmas, kaip skautų suvažiavime, jaunimas pakuojasi lagaminus ir žada evakuotis.
Šeštas vagonas kažkodėl buvo tuščias – man paaiškino, kad tai emigrantams skirtas vagonas, jis tuščias, nes jie atvyksta kada nori ir agituoja trečio ir ketvirto vagono keleivius emigruoti, vis pabrėžia, kiek uždirba jie ir kad mokytoja Lietuvoje negali nusipirkti net pėdkelnių, o ši verkia nuo tokio palyginimo.
Septintame vagone radau daug druskos, kaip supratau, ji tam, kad būtų pilama ant žaizdų vienas kitam, kad jos negytu.
Aštuntame vagone buvo tik akmenys. Klausiau, kam jie čia? Man paaiškino, kad tai skolų akmenys mums kiekvienam po kaklu, už tiek kiek mes prasiskolinome.
Pažiūrėjau pro traukinio langą ir vaizdas buvo liūdnas – kada kiti traukinukai lėtai pukšėjo į kalnus, mūsų Rytu ekspresas nevaldomas skriejo žemyn...
Niekas nebegalėjo mums padėti, emigrantai juokėsi, sakė, kad jiems viskas gerai. Net pro traukinio galinio vaizdo veidrodėlį matėsi, kad net dujų laivas, prirakintas grandine prie traukinio, nebegali jo sustabdyti... Jo inkaras eina per Lietuvos žemę kaip plūgas, ardamas viską, kas papuola jo kelyje.
Situacija, iš tikro, ir juokinga, ir graudi buvo traukinyje: konduktoriai, persirengę policininkais ir mokesčių rinkėjais, rinko mokesčius, grasino ir baugino keleivius, bet niekas negelbėjo to traukinio, artėjančios prie katastrofos. „O Dieve Dieve, padėk mums, patark mums“, – puoliau melstis. Ir staiga pajaučiau vėjo dvelksmą.
Tai nebuvo šaltas Šiaurės vėjas, kuris pučia į veidą, kad net sunku eiti į priekį. Tai buvo kitoks vėjas – permainų vėjas.
Aš supratau, kad permainos yra tai, ko mums reikia, ir paklausiau: „Ar yra kas vagone, pasaulinio lygio keleiviai?“
Mano nuostabai atsirado jauna mergaite, Rūta vardu, kaip ją vadino kiti – auksinė žuvelė. Pasirodo, ji žinojo, kad įkritus į balą sausas neišlipsi.
Atsirado ir vyras Žydrunas, nuo Biržų, supratau tik tiek, kad jis gali daug pakelti – žino, kas yra sunkumas pakelti, bet žino, kas yra ir sunkumas, našta padėti.
Kitas vyras buvo pagyvenęs lakūnas, kiek supratau, jis žinojo, ką reiškia pakilti.
Ketvirtas žmogus buvo vietinis stalius, kaip supratau, trečios kategorijos, patyręs, nes praradęs tris pirštus, todėl ir trečios kategorijos. Jis žino, kaip užkalti langus dvigubo pjovimo neobliuotomis lentomis.
Ir žinote, kuo viskas baigėsi? Mes davėme kelią jaunimui, leidome jiems eiti į priekį, o ne bėgti ir emigruoti, leidome jiems keisti ir vadovauti.
Mes ne tik stojome jiems už nugaros, kaip mūro siena, bet mes pylėme tą druską traukiniui po ratais, o ne ant žaizdų vienas kitam.
Mes supratome, kad mes negalėsime pakilti neatsikratę naštos, todėl atkabinome dujų laivą ir akmenis, kurie mums buvo našta ir sunkumas.
Mūsų traukinys lėkė vis greičiau ir greičiau. Tuomet stalius užkalė traukinio langus, nes kam jie tokie reikalingi, jei net Ispanijos ambasadoje dirba žmonės, kurie moka tik rusų kalbą?
Žydrūnas savo stipria ranka pjovė naujas angas langams – naujos erdvės atsivėrė į emigrantų šalis ir miestus.
Kuo mes daugiau šalinome negerumų, sunkumų, įleisdavome daugiau permainų vėjo, mūsų traukinys vis tapdavo lengvesnis ir lengvesnis kol virto lėktuvu.
Tuo metu tas pagyvenęs vyriškis ir ištarė: „Mes kylame kaip su sparnais.“
Žinote, mes ir patys pastebėjome, ir kiti matė pro langus, su pavydu stebėjo, kaip mes sugebėjome per tiek metų iš traukinio tapti lėktuvu ir pakilti...
Tuomet nubudau ir susimąsčiau. Pasakykite man, ką reiškia šis sapnas, ar tikrai mes turime pilti druską ant artimo žaizdų ar po ratais?
Ir ar mums norint pakilti reikia BVP rodiklio, ar pasaulinio lygio mąstančių žmonių ir paprasčiausios išminties, sparnų ir palankaus Permainų vėjo?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
