„Jis dar kvėpuoja, viskas gerai“, – atsakė ji man. Tik labai tyliai. Tą pačią akimirką, lyg norėdamas patvirtinti jos žodžius, senelis garsiai įkvepia ir vėl nutyla.
„Ne, prieštarauju. Negerai. Žiūrėkite kokie dideli tarpai tarp įkvėpimo ir iškvėpimo“, – atsakau ir pradedu skaičiuoti. – Viens, du, trys...“
Mirtį stebėjo per „Skype“
Suskaičiavus iki dešimties senelio krūtinėje kažkas sugargaliavo ir jis vėl garsiai patraukė į plaučius orą. O po to ir vėl mirtina tyla. Ir taip kelis kartus iš eilės.
„Jis miršta! Kvieskite greičiau artimuosius! Gal dar spės atsisveikinti!“ – išsigandau pamatyto vaizdo.
Moteris į mano išgąsti sureagavo ramiai. Ji nepuolė skambinti nei vaikams, nei gydytojams, o tiesiog pakėlė paklodę nuo senelio kojų ir pradėjo jį apžiūrinėti.
„Ne, jis dar nemiršta, – konstatavo ji faktą. – Ant jo kojų dar nėra lavondėmių. O ir rankų pirštai dar ne mėlyni. Reiškia dar nemiršta.“
Po to ji palietė senelio galvą ir glostydama jo plaukus negarsiai pašnekino. Senelis trumpam nurimo, atsimerkė, tyliai atsakė į užduotą klausimą ir paprašė atsigerti.
Matydama, kaip jis springdamas traukia tą vandenį su šiaudeliu, negalėjau sulaikyti ašarų. Tą minutę aš lyg pati buvau jo vietoje, pati jutau visą tą skausmą, baimę, nuovargį, neviltį ir bejėgiškumą, kurį jautė senelis savo mirties akimirką.
Negalėdama daugiau matyti šių kančių atsisveikinau su savo pažįstama ir atjungiau „skaipą“. Taip. Jūs teisingai supratote. Kito žmogaus mirtį aš stebėjau per „skaipą“. Moteris, su kuria kalbėjausi, dirbo slauge Šveicarijoje. Ji paskambino man norėdama sulaukti paguodos. Bet aš ją nuvyliau palikus vieną su mirtimi.
Po kelių dienų sukaupus visą drąsą aš ir vėl paskambinau savo pažįstamai norėdama pareikšti užuojautą dėl senelio mirties. Tačiau jis vis dar buvo gyvas ir vis dar kankinosi, o kartu su juo kankinosi ir mano pažįstama. Viena dieną ir naktį be jokios pagalbos ji slaugė senelį dar dvi savaites. Būtent tiek tęsėsi senelio mirties agonija.
Ji miegojo šalia jo viename kambaryje ant sofos, jei tai galima pavadinti miegu, maitino šaukšteliu, keitė sauskelnes, lengvino skausmą masažuodama sustingusi kūną, dainavo dainas, glostė galvą ir leido vaistus. Ne bet kokius – morfijų, neturėdama tam nei teises, nei tinkamo išsilavinimo.
Paliko morfijaus
Kartą gydytoja, pamačius, kad senelis taip stipriai kankinasi, paliko namuose net kelias ampules morfijaus taip duodama suprasti, kad slaugė turi jas suleisti visas iškart vienu metu. Mačiau tas ampules savo akimis. Pažįstama rodė per „skaipą“.
Tačiau ji neišdrįso to padaryti. Nesugebėjo nužudyti besikankinančio nuo skausmo senelio, kuris taip ir mirė savo namuose, baisiose kančiose.
Aš jau ne kartą mačiau mirtį, tačiau šis vaizdas mane sukrėtė labiausiai. Nes truko labai ilgai ir iškankino ne tik patį mirštantįjį, bet ir šalia esanti žmogų. Mano pažįstama atlaikė šį išbandymą. O kiek yra neatlaikusių?
Pažinojau moterį, kurį net nusižudė emigracijoje neatlaikius įtampos, bemiegių naktų ir atsakomybės jausmo slaugydama ligonį. Taip pat girdėjau, kad yra moterų, kurios padeda išeiti beviltiškiems ligoniams paslapčia suduodamos jiems didelę dozę migdomųjų vaistų, atvežtų iš namų. Arba pasinaudoja gydytojų pasiūlymu suleisti daugiau morfijaus nei reikia.
Bet kam? Kam iš slaugės reikia daryti žudiką? Kam reikia visų šių kančių, aukų ir nusikaltimų? Kodėl šiais laikais žmogus turi mirti namuose, skausmuose? Kodėl neturi teisės išeiti oriai, ligoninėje? Ir tai vykstą civilizuotose šalyse...
Man baisu sulaukti senatves. Nes aš nenoriu kankintis ir nenoriu, kad šalia manęs kentėtų kiti. Nors aš ir esu tikintis žmogus ir suprantu, kad gyvybės atėmimas yra nuodėmė. Bet pamačius, kokia kartais būna pabaiga, noriu turėti pasirinkimą. Teisėtą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
