Atvyko iš užsienio
Susibėgam tik per atostogas ir šventes, du triskart per metus. Yra ir anūkių, dvi mylimos, laukiamos devynerių ir vienuolikos metų smarkuolės. Jų dėka, norėdama palaikyti ryšį tapau išmania močiute: susidraugavau su kompiuteriu, su anūkėlėmis dažnai kalbamės ir bendraujam internetu.
Bet tai ne tas pats, kas jas matyti gyvai. Neapsikabinsi, ašarų nenubrauksi. Nors beveik kasdien jas matau ekrane, vis tiek skaudžiai ilgiuosi, atvažiavus vis tiek nustembu – oho, kaip paaugę, kaip pasikeitę!
Dukra ir vyras žada grįžti į Lietuvą. Seniai žada, o mes su tėvuku to laukiam, nesulaukiam. Norisi, kad artimiausi ir mylimiausi žmonės būtų greta, kad ne tik per atostogas trumpam susibėgtume. Matau, anūkės mus myli, bet taip pat matau – nėra tie ryšiai tokie stiprūs ir tvirti, kaip norėtume. Lyg ir koks drovumas tarp mūsų.
Lietuvių kalbą apleido
Per šias šventes dukra, žentas ir anūkėlės vėl atvažiavo. Džiaugsmui aišku nebuvo ribų, bet yra dar vienas dalykas, kuris man kelia nerimą – mergaitės nelabai tvirtai kalba lietuviškai. Žiūrėk, vis įpainioja angliškus žodžius, juntamas ir ryškus nelietuviškas akcentas. O kai susibara, ar įsikarščiuoja, tarpusavyje pradeda čiauškėti angliškai, visai pamiršę gimtąją kalbą.
Kadangi dukra vis žada grįžti ir bandyti įsikabinti Lietuvoje, šiemet besisukiodama virtuvėje jai ir pasakiau: „Reiktų, kad mergaitės dažniau kalbėtų lietuviškai.“
Dukra pjaustė salotas, dar ne visai pailsėjusi nuo kelionės, gerai nepagalvojusi, numojo ranka: „Reiktų, bet kiek gi mes būnam Lietuvoje?“
Susižvalgėm su tėvuku. Abu supratom – negrįš jie. Niekada negrįš ir neturi planų čia gyventi. Visi pažadai, tik tušti žodžiai, kad mus nuraminti.
Paskui beveik visą naktį tyliai verkiau. Širdies gilumoje nujaučiau, kad taip gali būti, bet vis vyliausi, tikėjausi... Kad ir ką valdžia žadėtų, man atrodo, laikas jau prarastas. Kas seniai išvažiavęs, turi gerus darbus, tikrai negrįš.
Kol valdininkai apsimetė, kad tokių šeimų, kaip mano dukros, Lietuvai nereikia, kitose šalyse gimė vaikai. Tie vaikai nuo kūdikystės auga kitoje kultūroje, kitoje aplinkoje ir Lietuva ne jų gimtinė. Net lietuvių kalba jiems sunki ir svetima.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
