Pūkuota dovana
Mūsų šeimoje pernai buvo tokia pat situacija. Auginu du sūnus. Jaunėlis darželinukas, vyresnysis lanko pradinę mokyklą. Auginam žiurkėną, turim akvariumą su žuvytėmis, bet prisiklausęs vaikų prašymų mano brolis padovanojo Kalėdoms dar ir kačiuką su visais aksesuarais.
Savaime aišku, mielas rudas pūkų kamuoliukas žaliomis akimis nieko nepaliko abejingais. Sūnūs buvo sužavėti, katinukas pamaitintas, paglostytas, užmigdytas...
Džiaugiausi ir aš, bent jau kol parsivežėm katinėlį į namus. Visų pirma vaikai greit gavo suprasti, kad kačiukas ne žaislas. Suprato, kad nesiduos niurkomas lyg pliušinis ir štai jau mano abu sūnūs čiulpia apdraskytas rankas. Visų antra, jiems greit nusibodo kasdien tvarkyti katino tualetą ir šitas darbas liko man. Visų trečia paūgėjęs katinas pradėjo audringai žaisti ištisomis naktimis neduodamas išsimiegoti.
Šalutinis poveikis
Savaime suprantama, su šitais laikinais nepatogumais aš susitaikiau. Prisirišau prie katinėlio, kurį pavadinom Rikiu, gyveno mūsų namuose pusę metų, o paskui... paskui jaunėlis pradėjo mėšlungiškai sausai kosėti naktimis.
Iš pradžių nesusiejau to su Rikiu, mėgstančiu miegoti vaikų lovelėse, maniau puola virusai, mynėm daktarų slenksčius, kol nepastebėjau – išvažiuojam toliau nuo katino, kosulys baigiasi. Grįžtam ir vėl viskas iš pradžių. Kai prasidėjo odos bėrimai abejonių neliko – sūnus alergiškas katino plaukams. Padarėm tyrimą, pasitvirtino.
Šita istorija baigėsi kaip ir laimingai – Rikį priglaudė mano tėvai. Dabar – tai storas, tingus ir beprotiškai išlepintas katinas, nesitraukiantis nuo senelio nė per žingsnį. Kartu televizorių žiūri, kartu darže, kartu mašiną remontuoja... Visiška idilė.
Bet atiduodant Rikį idilės nebuvo. Vaikai verkė balsu. Pati verkiau. Net vyras ašarą braukė. Paskui vieta, kur stovėjo katino maisto indeliai, vis sukeldavo graudulį.
Prašo nedovanoti
Kartais pagalvoju – o kas, jei seneliai būtų katino nepriglaudę, kas tada? Ką daryti su gyva ir tapusia brangia Kalėdų dovana? Siūlyti draugams? Kad pas juos ir taip zoologijos sodas. Nešti į prieglaudą? Jos perpildytos, kam ten reikia dar vieno išduoto nelaimėlio?
Net minties, kad katinas gali atsidurti gatvėje, išmestas kaip šiukšlė, kaip nereikalingas daiktas nebuvo.
Bet spėju po švenčių gerokai padaugėja į gatves išmestų gyvų neapgalvotų Kalėdų dovanų, su kuriomis pažaidžia, o paskui išmeta ir net neatsisuka. Ir nesvarbu, kad tai – gyvas, jausmus turintis padaras.
Todėl noriu paprašyti – nedovanokit augintinių, nebent dėl to buvo ilgai tartasi ir apsvarstytos visos galimybės. Apsvarstyti visi atsarginiai planai. Kas paims gyvūną ir juo rūpinsis, jei atsitiktų kaip mums.
Gerų švenčių visiems ir lai jos netampa priežastimi, kad atsirastų dar daugiau valkataujančių kačiukų ir šuniukų. Jie juk ne žaislai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
