Verkė iki žagsulio
Pernai jau po sutemų vedžiojau šunį, netoliese nuaidėjo kurtinantis sprogimas. Aš net pritūpiau iš baimės, o šuo išsigando, ištraukė pavadėlį iš rankų, tiek jį ir temačiau. Lakstėm su žmona po visą miestelį, iki išnaktų ieškojom.
Dukra atvežė anūkus, išėjom aplankyti miestelio eglutės, bet taip ir nenuėjom. Mažajai prie pat kojų mesta petarda ją taip išgąsdino, kad vaikas verkė iki žagsulio. Nereikėjo nei eglutės, nei nieko.
Pagyvenusi kaimynė ėjo iš parduotuvės, sprogus petardai nusigando, išmetė maišelį, išbarstė prekes, paskui ilgai ir sunkiai rankiojo nuo žemės. Pasak jos rankos drebėjo dar kelias dienas, net prireikė gerti vaistus.
Nutarė pamokyti
Chuliganų nepagausi – gatvėmis be jokio tikslo daug jaunimėlio slampinėja, pridarę bėdos sprunka. Nei pažinsi, nei pasiskųsi.
Pernai kentėjom, užpernai kentėjom, šiais metai ir vėl tas pats.
Vieną dieną su žmona važiavom į namus ir pamatėm, kaip būrelis paauglių meta petardą į ramiai einančios moters pusę ir lyg niekur nieko nuskuta tolyn.
Važiavome ta pačia kryptimi. Susižvalgėm su žmona. Sulėtinau greitį, pasiekiau triukšmadarius ir kai jau gerai mačiau nugaras, priartėjęs iš visų jėgų ilgam paspaudžiau garso signalą.
Reikėjo matyti, kaip jie pašoko išsigandę netikėto garso! Reikėjo matyti, kaip išsilakstė it pabaidyti zuikiai! Spėju, širdys ilgam nusirito į kulnus.
Poelgio nesigaili
Ar gailiuosi juos pabaidęs? Nuoširdžiai prisipažinsiu: nė kiek nesigailiu.
Lai savo kailiu pajunta, ką reiškia, kai iš baimės užima kvapą, nes gal nežinojo, jei taip kvailai ir pavojingai linksminosi gąsdindami kitus.
O vaikų teisių gynėjams pasakysiu – neverkit, vaikučių tikrai nenuskriaudžiau. Net neišlipau iš mašinos. Nesikoliojau, negrasinau, nesibariau. Nė piršteliu jų nepaliečiau.
Viso labo atsilyginau tuo pačiu. Gal pajutę baimės skonį, prieš mesdami dar vieną petardą labai gerai pagalvos, ar verta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
