Jaunuolis papasakojo, ką mano apie jau 27-erius metus skaičiuojančios Lietuvos politinį gyvenimą ir tai, kaip vertina premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymus apie santykių su Krymą aneksavusios Rusijos valdžia gerinimą, kokius baisumus patyrė jo šeima, kai Raudonoji armija užėmė Lietuvą, ir ką mano apie tai, kad gyvendamas laisvoje šalyje susidūrė su Alkoholio kontrolės įstatymo pataisomis, uždraudusiomis jam iki 20-ties metų vartoti alkoholį.
Svajoja būti kariu
Erikas nedvejoja – jei mūsų šaliai ir vėl kiltų grėsmė, jis drąsiai stotų su ginklu rankoje užpuolikams priešaky ir gintų Lietuvą. Vaikinas jau užima Lietuvos Šaulių sąjungos vakarų Šaulių 3-osios rinktinės 304 kopos vado pavaduotojo pareigas. Jis žino, kad jo pašaukimas – kariuomenė.
„Viskas priklausys nuo to, kaip seksis. Planuoju tobulėti, galbūt pavyks užsitarnauti karininko laipsnį. Tikiuosi, kad turėsiu leitenanto laipsnį ir sieksiu dar didesnių aukštumų“, – kalbėjo jis.
„Mano šeimoje visi pasisako, kad gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje – geriau“, – pasakojo jaunuolis.
Tiesa, susidurti su žmonėmis, kuriems prie ruso buvo geriau, neslėpė Erikas, taip pat tenka. Gimnazisto nuomone, tokį požiūrį formuoja įsitikinimas, kad Lietuva yra tik valdžia, o ne visuomenė.
Susiję straipsniai
„Būna, žmonės įsivaizduoja, kad šalis ir valdžia – tai tas pats. Jiems atrodo, kad Seimas, ministras pirmininkas – tai Lietuva. Sutinku, kad tai sudaro didžiąją dalį gyvenimo Lietuvoje, bet mes savo valdžią galime išrinkti patys. Ypač jei jauni žmonės nebūtų abejingi rinkimams, jie galėtų pakeisti politinę situaciją, esančią Lietuvoje. Tad pokalbių metu, stengiantis išlaikyti šaltą protą, nekelti aistrų, eina paaiškinti, kad valdžia – tai ne Lietuva, tad žmonės šiek tiek kitaip pradeda mąstyti“, – pasakojo moksleivis.
Jis džiaugėsi, kad mokykloje dėstantys mokytojai taip pat nėra paveldėję sovietinio mąstymo ir skiepija jaunajai kartai, kas yra laisvė, kodėl svarbu gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje.
Ribojimas – siekis kontroliuoti?
Lietuva skaičiuoja jau 27-erius Nepriklausomybės metus. Šalis laisva ir demokratiška, tačiau nuo šių metų sausio 1-osios įsigaliojusios Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos gali beveik priminti akiplėšišką valdžios kišimąsi į privatų žmogaus gyvenimą – valstiečiai, užsimoję išblaivinti tautą, ėmė kone aiškinti, ko, kiek ir kam galima išgerti, negana to - cenzūruoti spaudą, nes iš žurnalų plėšoma alkoholio reklama.
„Manau, kad Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos yra pernelyg griežtos, kadangi kitos šalys silpnuosius gėrimus leidžia vartoti asmenims nuo 16-kos metų. Jei išties mūsų valdžia nori riboti alkoholio vartojimą, manau, galima rasti kompromisą – silpnuosius gėrimus leisti nuo 16-kos metų, o stipriuosius – nuo 20-ties metų.
Man tai nėra labai didelis šokas, tačiau faktas yra toks, kad kuo daugiau draudimų, tuo prasčiau žmonės jaučiasi. Tą patį galiu pasakyti ir apie save: šiek tiek kitaip pradėjau mąstyti – į blogesnę pusę“, – atviravo abiturientas.
Tačiau, Eriko nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų traktuoti kaip mėginimą kištis į privatų žmonių gyvenimą negalima.
„Valstiečiai yra demokratiškai išrinkti. Juos išrinko daugelis senyvo amžiaus žmonių. Mes patys kalti, kad neiname balsuoti. Kai kurių žmonių abejingumas priveda prie tokių draudimų“, – įsitikinęs vaikinas.
Ar gerinti santykius su Rusija?
Jau tapo įprasta, kad valstiečiai prieš Sausio 13-ąją pažeria staigmenų. Praėjusiais metais Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis prieš Sausio 13-ąją susitiko su Rusijos ambasadoriumi Aleksandru Udalcovu. Šių metų pradžioje ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad reikia gerinti santykius su Rusija, okupavusią Krymą ir galinčią kelti grėsmę Lietuvos saugumui.
„Vertinu neigiamai tokius veiksmus. Tokie dalykai kelia abejonę valstybės vadovais. Kokie jų kėslai?“, – retoriškai klausė abiturientas.
Susiję straipsniai
„Ar verta bendradarbiauti su Rusija? Aš manau, kad nėra taip, jog mes su Rusija visiškai nebendraujame, tačiau sankcijos, kurios nustatytos tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos, turėtų likti, nes jos nėra be reikalo.
Reikia būti atsargiems, kad tie diplomatiniai santykiai nepavirstų į Lietuvos tarpukariu pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį su SSRS.
Nemanau, kad reikėtų labai atviromis rankomis priimti Rusijos diplomatų, bet ir nevertėtų jų užmėtyti akmenimis“, – sakė jis.
Negyjančios žaizdos
Lietuva vis dar gydosi okupacijos įrėžtas žaizdas, už kurias Rusija neatsiprašė.
Erikas pasakojo, kad Raudonajai armijai veržiantis į Lietuvą, jo šeimoje taip pat būta tragedijų.
„Mano promočiutė, kuriai tuo metu buvo apie 10 metų, atsiminė, kad sovietų kariai buvo be proto žiaurūs – plėšikaudavo, žudydavo, pjaustydavo. Ji tai matė savo akimis. Kai prasidėjo kariniai veiksmai, šeima gyveno Klaipėdos krašte.
Pasakojo, slėpdavosi pas ūkininkus tvartuose, o atvažiavę sovietų kariai jų ieškodavo – išversdavo visus namus. Taip buvo todėl, nes mano promočiutė kalbėjo vokiškai, o rusai tokių nemėgo“, – apie jo šeimoje vykusią išgyvenimo dramą pasakojo moksleivis.