Viskas prasidėjo tada, kai persikėlėme gyventi į išsinuomotą butą. Butas ne modernus, senos statybos, su panaudotais baldais ir vos juntamu neseniai išvalytu pelėsio kvapeliu. Iš bute likusių daiktų buvo aišku, kad šiame bute iki mūsų gyveno to vyro mama...
Tačiau nesame labai išrankūs, tikrai nesitikime gyventi naujos statybos name, kuriame būtume pirmieji ir vieninteliai gyventojai. Juo labiau, turime katiną, dėl kurio šeimininkas neprieštaravo. Pasitarėme su vaikinu ir nusprendėme, kad pagal kainą ir vietą šis butas mums bus palankiausias variantas.
Kad tuose namuose kažkas ne taip, pajutome gana greitai. Tiksliau, pastebėjome keistą mūsų katino elgesį. Jis dažnai žiūrėdavo į sienos kampą, arba lubas.
Po to su draugu pradėjo sename bute naktimis girdėti keistus garsus. Pirma mintis buvo, kad tai šeimininkauja katinas. Bet po to pastebėjome, kad katinas tuo metu būna susirangęs ant radiatoriaus mūsų kambaryje.
Nesinori tikėti, kad mūsų namuose gyvena kokios nors dvasios ar pradeda vaidentis. Nesinori apskritai tikėti visokiais naminukais. Bet vienai namuose būti darosi nejauku. Galbūt tai mūsų įsikalbėjimas, gal gyvūnas tiesiog stresuoja dėl pasikeitusios aplinkos, o mums paranoja ir krentančių daiktų garsų būna visuose senuose namuose?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
