Kaimynystėje – tankų armija
Paaštrėjus geopolitinei situacijai, jau ne kartą pasigirdo balsų, raginančių aukštosiose mokyklose ir net viduriniojo lavinimo įstaigose įvesti karinio parengimo pamokas. Tokios pamokos buvo sovietiniais laikais, mat SSRS rimtai ketino kariauti su kapitalistiniu pasauliu.
Mes su niekuo kariauti nenorime. Deja, Lietuva per maža šalis, kad nulemtų pasaulio raidos tendencijas.
Anaiptol nekurstau rusofobinės isterijos ir tikiu, kad daug kentusi, pasauliui genialių mokslininkų ir rašytojų davusi rusų tauta nepasiduos imperinius sapnus sapnuojantiems lyderiams.
Tačiau žinome, kas įvyko Ukrainoje. Žinome, kad Rusija Lietuvos pašonėje, Karaliaučiaus srityje dislokavo puolamąją ginkluotę „Grad“. Žinome, kad kaimyninėje Baltarusijoje stovi didžiausia Europoje tankų armija. O Baltarusija – strateginė Rusijos partnerė.
Tai ypač pabrėžė Minsko „tėtušis“ A. Lukašenka paskutiniojo savo perrinkimo prezidentu metu, 2016-siais. Leido suprasti, kad daliniai nesutarimai su Maskva tėra negudri vaidyba ir Rusijos išlaikoma Baltarusija V. Putinui skersai kelio niekada nestos.
Pagaliau, niekas nepanaikino senos taisyklės: nori taikos – ruoškis karui.
Siūlo įdiegti karybos pradmenis
Lietuvos valstiečių sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis dar prieš Seimo rinkimus, net ir nenujausdamas tokios pergalės, kokią pasiekė, kalbėjo apie būtinybę atgaivinti karinio rengimo pamokas.
Valdančiąją koaliciją su „valstiečiais“ priešakyje užgriuvo daug rūpesčių ir problemų, bet tikėkimės, kad pažado įdiegti karinio parengimo pamokas jie neužmiršo.
Aišku, lengva pasakyti – įdiekime karybos pradmenis. Bet koks konkrečiai būtų tokių mokymų modelis? Dėstyti karinį parengimą vidurinėse mokyklose, aukštosiose, ar apimti abi mokymo pakopas?
Manau, vieną karinio parengimo pamoką per savaitę tikslinga skirti vidurinės mokyklos (gimnazijos) abitūros klasėje. Aukštosiose mokyklose sovietų laikais nuo III kurso kariniam rengimui būdavo skiriama visa diena per savaitę. Po specialių mokymų, pašaukti į armiją absolventai gaudavo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
Dabar, manau, užtektų dviejų akademinių valandų. Baigusieji karinio parengimo kursus jaunuoliai įgytų puskarininkio kvalifikaciją.
Ir dar – karinė rengyba susidurtų su sovietų laikais negirdėta lytiškumo problema. Tada viskas buvo aišku: vaikinai mokosi kariauti, merginos – gydyti. Lyčių lygių galimybių laikais toks modelis jau nebūtų tinkamas.
Žinoma, moteris prie tanko vairolazdžių – nelabai girdėtas dalykas, bet moterys snaiperės NATO šalių kariuomenėse – gana įprastas reiškinys.
Mokytis iš šveicarų
Šias ir kitas karinio parengimo pamokų detales reikėtų išsamiai aptarti, kad išsikristalizuotų konkreti koncepcija.
Beje, mūsų artimiausi kaimynai lenkai jau dėsto karinį parengimą mokyklose. Tiesa, šių pamokų lankymas – neprivalomas, savanoriškas. Tačiau lenkų jaunuoliai jas noriai lanko.
Lietuva per palyginti trumpą laikotarpį išbandė du gynybinius modelius – šauktinių kariuomenę ir savanorių profesionalų ginkluotas pajėgas. Abi koncepcijos turi savo privalumų, bet ir savo trūkumų.
Kaip beveik tobulas gynybos politikos modelis dažnai minimas Šveicarijos pavyzdys. Kiekvienas Šveicarijos pilietis, sulaukęs pilnametystės, turi atlikti pareigą tėvynei – išmokti ją ginti, ir iki atitinkamo amžiaus reguliariai vykti į mokymus, būti pasirengęs bet kada paimti ginklą į rankas.
Būtent dėl tokios gynybinės koncepcijos mažytės Šveicarijos Antrojo pasaulinio karo metais nedrįso pulti net A.Hitleris, nors išdidi kalnų šalis, esanti Europos viduryje, jam painiojosi po kojomis.
Taip, šveicariškas modelis geras, bet jis ne vienintelis. Taip pat galėtumėme imti pavyzdį ir iš Izraelio, valstybės, nuolat gyvenančios karinėje parengtyje, kur vienas iš pagrindinių gynybinės politikos akcentų yra visų piliečių suvokimas, kad tik jie patys gali apginti savo Tėvynę.
Be šito visuotinio suvokimo ir visų piliečių pasiryžimo kovoti nepadės jokie, net rekordiškai padidinti BVP (bendro vidaus produkto) procentai šalies gynybai. Tačiau norint kovoti reikia mokėti tai daryti, todėl karinio rengimo pamokos būtų tarpinis kelias, pirmas žingsnis siekiant įtraukti kuo didesnę tautos dalį į visuotinės Tėvynės gynybos reikalą.
Ir pradėti reikia nedelsiant. Nes iš galvos neišeina 1939 metų rugsėjo 1 dienos „Lietuvos aido“ vedamasis straipsnis, kuriame nerimaujama, jog įtampa tarp Lenkijos ir hitlerinės Vokietijos labai padidėjo, bet čia pat buvo nuraminta, kad karo grėsmė veikiausiai praslinks.
Kai laikraščio skaitytojai pamatė šias eilutes, Lenkiją jau siaubė naciai. Todėl ruoškimės gynybai ne rytoj, bet jau šiandien. Visi, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos ar padėties visuomenėje, kiekvienas pagal savo kompetenciją ir galimybių ribas. Tautos pasiryžimas gintis atbaidys nuo mūsų valstybės ne vieną priešą, ruoškimės karui, tuomet nereikės kariauti.
Afganistano karo veteranas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
