Ekologiška transporto priemonė
Ką dauguma lietuvių renkasi – automobilį ar dviratį? Manau, tie lietuviai, kurie jau daug metų naudoja dviratį ir tie, kurie važinėjo dviračiu Olandijoje, Anglijoje, Danijoje, Kanadoje ar kitose Vakarų šalyse, į šį klausimą atsakys vienareikšmiškai. Racionaliai mąstantis ir savo sveikata besirūpinantis žmogus tolimoms kelionėms dažniausiai renkasi automobilį, o artimoms – dviratį.
Deja, Lietuvoje galėtų būti geresnės sąlygos šiam pomėgiui realizuoti. Ryškus kontrastas tarp mūsų ir vakariečių dviratininkams skirtos infrastruktūros, akivaizdus. Tai – kelininkų, šiuo atveju – dviračių takų tiesėjų netikusio darbo, tiksliau – broko, rezultatas. Susidaro įspūdis, kad apie dviračių takus jie nutuokia tiek, kiek kiaulė apie debesis.
Tikriausiai nereikia aiškinti šios ekologiškos dviratės transporto priemonės privalumų, nes jie jau seniai įrodyti ir patvirtinti gyvenimo. Daugelis net nesusimąsto, koks genialus šis žmonijos išradimas, kuris žmogui suteikia tarytum sparnus. Didžiausią naudą gauna tie, kurie šią transporto priemonę naudoja reguliariai. Tačiau kol kas, palyginus su Vakarų valstybėmis, tokių entuziastų Lietuvoje dar nėra daug. O gaila. Dviračio nauda yra ne tik asmeninė, kurią paminėsime vėliau.
Ši transporto priemonė turi neginčijamą ir visuomeninę naudą. Dviračiai nekelia triukšmo, neteršia aplinkos, pigi jų eksploatacija, o svarbiausia – jie gali ženkliai sumažinti jau taip įgrisusius automobilių kamščius. Su sąlyga, jeigu bent pusė auto vairuotojų persėstų ant dviračių. Miesto sąlygomis – tai greičiausias transportas, nes su dviračiu lengvai galima aplenkti „kamščius“ ir prasmukti net siauriausiomis vietomis. Palyginus su kitomis fizinio aktyvumo ir transporto rūšimis, dviratis turi daugybę privalumų.
Dviračio kaina tesudaro tik 2-3 proc. automobilio kainos, jam nereikia degalų ir daug vietos pastatyti. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 25 proc. visų kelionių automobiliais vyksta mažesniu kaip 2 km, 50 proc. – mažesniu nei 5 km, o 75 proc. – mažesniu nei 7 km atstumu. Šiuos atstumus su malonumu ir nauda kišenei bei sveikatai galima dviračiu nuvažiuoti per 8-30 minučių.
Naudingi sveikatai
Bet kokia fizinio aktyvumo rūšis naudinga sveikatai, tačiau dviratis šia prasme turi eilę privalumų. Palyginus su bėgimu ar ėjimu, dviratis tausoja kojų sąnarius. Einant ar bėgant šie sąnariai, pirmoje eilėje – klubų, stipriai apkraunami ir greičiau susidėvi. Esant tam tikroms sąlygoms (ilgų distancijų maratonai, didelis viršsvoris) kojų sąnariai, pavyzdžiui klubo ar kelio, neretai taip pakenkiami, jog reikia atlikti dirbtinio sąnario implantaciją. Tuo tarpu važiuojant dviračiu toks pavojus negresia.
Važiavimas dviračiu labai teigiamai veikia širdies veiklą. Kuomet miname pedalus, stipriai (daug stipriau nei einant) susitraukinėja kojų pėdų, blauzdų ir šlaunų raumenys. Jie ritmiškai suspaudžia kojų venų sieneles. Taip pulsuodamos venos, tarytum siurbliukai, varo kraują į širdį ir palengvina jos darbą. Tokiu būdu, širdžiai nereikia kraujo siurbti prieš žemės gravitacijos jėgą, nes jis varomas į viršų priverstinai.
Dėl vertikalios laikysenos kraujo apytaka žmogaus kojose komplikuota. Kojų venose yra vožtuvėliai, kurie padeda kraujui tekėti prieš žemės gravitacijos jėgą. Tačiau šis procesas vyksta tik tada, kuomet žmogus juda: eina, bėga ar važiuoja dviračiu. Dėl to žmonės, kurių darbas susijęs su ilgu stovėjimu, neretai serga kojų venų išsiplėtimu (varikoze). Šiose venose susikaupia kraujas ir jos išsiplečia.
Danijoje buvo atlikti tyrimai su 30 000 žmonių, kurių amžius 20-93 m. Buvo nustatyta, kad palyginus su tais, kurie dviračiu nesinaudoja, reguliariai važinėjantys dviračiu asmenys daug rečiau serga širdies ligomis. Važiavimo metu pagerėjusi kraujo apytaka pagerina mąstymą, nes į galvos smegenis patenka daugiau kraujo per laiko vienetą. Dėl to važiuojant dviračiu galvoje gimsta naujos idėjos ir mintys. Tuo metu galvos smegenyse gaminasi Dopaminas ir Endorfinai – taip vadinami „laimės hormonai,“ kurie pagerina nuotaiką.
Išbandė savo organizmu
Reguliarus važiavimas dviračiu padeda apsisaugoti nuo Alzheimerio ligos. Toks žmogus tampa labiau pasitikintis savimi, laimingesnis, teigiamai veikiama jo seksualinė funkcija ir pagerėja miegas. Kai kam gali atrodyti, kad tai, kas čia parašyta yra nerealu.
Realu, nes autoriaus išbandyta su savo organizmu. Dar nuo vaikystės turėjau problemų su širdele. Bėgdamas uždusdavau, lūpos mėlynuodavo, vėliau kardiograma rodė tam tikrus pakitimus. Kuomet tarnavau kariuomenėje, bėgti 10 km krosą buvo tikra kančia. Po 20 metų intensyvaus, reguliaraus važinėjimo dviračiu, širdis dirba puikiai, nors jau ne jaunystė.
Važiuojant dviračiu aktyviai susitraukinėja beveik visi kūno raumenys – ne tik kojų, bet taip pat ir sėdmenų, pilvo, rankų, stuburo, diafragmos ir tarpšonkauliniai. Priklausomai nuo važiavimo tempo, per vieną valandą važiavimo sudeginama 185-540 kcal. Dėl to dviratis – viena iš geriausių priemonių pertekliniams riebalams deginti ir perteklinei kūno masei numesti.
Be anksčiau minėto teigiamo poveikio, dar galima pridurti, kad dviračių sportas puikiai grūdina organizmą, gerina imunitetą ir atsparumą ligoms, gerina kūno koordinaciją ir reakciją, sumažina stresą ir vidutiniškai apie 10 metų prailgina gyvenimo trukmę. Yra nemažai duomenų, kad šis sportas apsaugo nuo vėžinių susirgimų ir gydo kojų osteoartritą, stiprina raumenis ir kaulus, sumažina cholesterolio kiekį kraujuje ir apsaugo nuo diabeto. Važiavimas dviračiu, palyginus su ėjimu ar bėgimu, mums suteikia daugiau komforto, reikia įdėti mažiau pastangų, norint įveikti tą patį atstumą.
Pažintis su gamta
Tai – puikus pažintinis poilsis gamtoje, aerobinis aktyvumas. Važiuodami dviračiu mes tarsi kaleidoskope stebime kintančią aplinką – viską, kas patenka į mūsų akiratį. Dėl to vyksta aktyvi akių raumenų mankšta, kuri sumažina trumparegystės riziką. Aktyvus buvimas gamtoje įgalina organizmą geriau pasisavintį deguonį ir atsikratyti slogių minčių, nes atitrūkstame nuo kasdieninių rūpesčių. Viskas, kas čia rašoma, patvirtinta asmenine patirtimi. Dviračiu važinėju (su pertraukomis) nuo pat vaikystės. Jeigu ištiesti nuvažiuotą kelią į juostą, ta juosta žemės rutulį galima būtų „apjuosti“ net keletą kartų. Pastaruosius 20 metų važinėju reguliariai. Per dieną (priklausomai nuo oro sąlygų) nuvažiuoju iki 32 km.
Kuomet vasarą ilsimės Palangoje, kur oras žymiai švaresnis, kartais per dieną pavyksta sukarti net 100 km. Per metus susidaro 7-8 tūkstančiai kilometrų – daugiau nei nuvažiuojame automobiliu. Nepaisant solidaus amžiaus, sveikata kuo puikiausia. Manau, jog geresnio įrodymo apie teigiamą dviračių sporto įtaką sveikatai nė nereikia. Stengiuosi važiuoti tokiu tempu, kuris atitiktų mano fizinius sugebėjimus, tiksliau – sveikatą. Dėl to nemėgstu kolektyvinių renginių, kuriuos organizuoja MTD, nes ten nuolatinis lenktyniavimas ir kvėpavimas kitų dviratininkų sukeltomis dulkėmis. Tik retkarčiais pasiduodu azartui.
Pamokė jaunimą
Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Praeitą vasarą, kaip įprasta, važiavau savo maršrutu. Kirtau Gulbinėlių gatvelės sankryžą ir ramiai myniau į nuožulnią įkalnę. Staiga mane aplenkė trijulė 15-16-mečių jaunuolių. Tikriausiai pagalvojo: „koks čia senis velkasi“ ir šauniai nulėkė link Verkių. Aš taip pat paspaudžiau, ir „užsėdau“ jiems ant „rato.“ Nė kiek neatsilikau iki pat Verkių.
Važiuoti iš paskos visada lengviau, nes būna mažesnis oro pasipriešinimas. Privažiavus Verkius, prasidėjo nuokalnė, o toliau – statoka įkalnė. Prieš tą įkalnę du jaunuoliai uždusę jau sustojo. Matyt, išseko jėgos. Trečiasis dar šiaip taip užsiropštė į kalną ir sustojo. Pralėkdamas pro šalį jam pamojavau ir sušukau: „Vyručiai, jau išsikvėpėte?“
Kaip pasirinkti ir sau prisitaikyti dviratį? Dviratis turi būti pritaikytas žmogaus ūgiui. Labai svarbu tinkamai sureguliuoti vairo aukštį. Jis turėtų būti toks, kad važiuojančio žmogaus liemuo būtų beveik vertikalioje padėtyje. Tuomet kvėpavimas ir stuburo funkcija būna optimali. Daro klaidą tie, kurie važiuoja nuleidę galvą ir susirietę.
Nors važiuojant tokiu būdu sumažėja oro pasipriešinimas ir galima išvystyti didesnį greitį, tačiau organizmo funkcijos šiuo atveju apsunkinamos. Kvėpuoti reikia per nosį, o ne per burną. Ne vien dėl to, kad į burną neįskristų uodas ar kitas smulkus vabzdys. Mūsų nosies ertmėje yra filtrai, kurie valo orą, patenkantį į plaučius. Be to, kvėpuojant pro burną neretai įvyksta taip vadinama plaučių hiperventiliacija. Dėl to sumažėja anglies dvideginio koncentracija organizme ir gali spazmuoti kraujagyslės.
Būtina dėvėti akinius. Ne tik nuo saulės. Akiniai apsaugo akis nuo dulkių ir kitų svetimkūnių patekimo. Reikia pasirinkti minkštą ir platų balnelį. Tai ypač svarbu vyrams. Siauras balnelis gali pakenkti prostatai. Mėgstantiems konfortiškesnį važiavimą, siūlyčiau pakeisti balnelio laikiklį – įsidėti amortizuojantį. Pagal senojo laikiklio diametrą jį reikia nusipirkti.
Abu dviračio ratai turi būti aprūpinti purvo skydeliais. Tuomet lietui lyjant negausite purvo „dušo“ ant nugaros. Šaltuoju metu apranga turėtų būti lengva, šilta ir neprapučiama. Rankų delnų apsaugai pravartu mūvėti pirštines. Remdamasis asmenine patirtimi, rekomenduoju būtinai dėvėti šalmą, nes galva daug brangesnė už tą sumą pinigų, kurią išleisite šalmui pirkti. Tamsiuoju paros metu būtini signaliniai žibintai ir šviesą atspindintys drabužiai ar elementai. Labai reikalingas atbulinio vaizdo veidrodėlis ir garsinis signalas. Jie padidina saugumą.
Techniniai reikalavimai dviračiui: kas 300 km skysta alyva supurkšti transmisiją (grandinę ir žvaigždutes), o slėgį padangose palaikyti 2-4 atmosferų ribose. Vykstant į tolimesnę kelionę, pravartu turėti atsarginę kamerą ir oro pompą. Kuomet nuvažiavus 10-15 tūkst. kilometrų dėl žvaigždučių ir grandinės dilimo dviračio transmisija ima „buksuoti,“ būtina ją pakeisti.
Svarbu laikytis taisyklių
Važiuojant dviračiu būtina prisilaikyti tam tikros tvarkos – taisyklių. Deja, šioje srityje mūsų tautiečiai pagal važiavimo kultūrą dar stipriai atsilieka nuo vakariečių. Panašiai, kaip ir automobilių vairavimo srityje. Gal dėl to, kad Vakaruose ši dviratė transporto rūšis daug masiškesnė, o žmonių kultūra aukštesnė. Elementari taisyklė – važiuoti dešine tako puse viena eile.
Ar to prisilaikoma? Anaiptol! Važiuoja vienas šalia kito ir kalbasi. Lyg namuose nebuvo laiko išsikalbėti! Prie tokio „važiavimo“ stiliaus pratinami ir vaikai. Daugelis nesupranta, kad įpratus taip važiuoti, neretai patenkama į avarines padėtis.
Tose vietose, kur takas vingiuotas ir prastas matomumas, pačiam teko ne kartą kaktomuša susidurti su tokiais „važiuotojais.“ Pasekmės būna nelabai malonios. Tikriausia visi atsimename tragišką įvykį Vilniuje prieš keletą metų. Berods Narbuto gatvėje žuvo jaunas dviratininkas. Jis važiavo pėsčiųjų taku nuo kalno ir nusiritęs nuo laiptų žuvo. Buvo du pažeidimai: važiavo ne dviračių taku ir be šalmo. Dėl to ir įvyko tragedija. Ne retas „mandruolis“ važiuoja nelaikydamas vairo, nors tai draudžiama.
Dviračių takas – ne cirko arena. Juo važiuoja ne tik jis vienas, todėl privalu laikytis taisyklių. Ten, kur takas padalintas į dvi dalis, dažnai mūsų dviratininkai važiuoja ne savąja, o pėsčiųjų puse. Nemažai yra diskusijų apie sankryžų kirtimą. Reikalaujama dviratį per perėją varytis.
Nemanau, kad šis reikalavimas racionalus. Svarbiausia, būti atidžiam, kuo greičiau palikti perėją ir netrukdyti mechaniniam transportui. Važiuodamas dviratininkas perėją kirs 5 kartus greičiau nei pėsčias. Vilniuje ties Santariškių žiedu yra perėja, kurią kerta pažymėtas dviračių takas. Pagal taisykles čia nereikia nulipti nuo dviračio, tačiau daugelis dviratininkų to nežino. Jie nulipa ir varosi jį pėsti.
Privažiavus prie perėjos, reikia pažvelgti į kairę ir, įsitikinus, kad nėra automobilių, važiuoti per ją. Kai kurie vairuotojai, pamatę atvažiuojantį dviratininką, sustoja ir jį praleidžia. Dviratininkas linkteli galvą padėkodamas ir važiuoja per perėją. Palaipsniui ir Lietuvoje ugdomas abipusis mandagumas ir eismo kultūra ne tik tarp automobilių vairuotojų, bet ir tarp dviratininkų.
Takai primena šinkelius
Norint saugiai, efektyviai ir patogiai naudotis dviračiu, būtina tinkama infrastruktūra: dviračių takai, saugios, tinkamai pažymėtos perėjos, vietos dviračiams parkuoti ir t.t. Ar Vilnius gali pasigirti šioje srityje? Manau, kad ne. Tie, kurie pastoviai naudojasi dviračiu, tai gali patvirtinti.
Sunku paaiškinti, dėl kokios priežasties kelininkai pasistengia įrengti dviratininkams dar ir papildomas kliūtis – savotiškus spąstus. Tose vietose, kur į plentą įsuka šalutiniai keliukai, dviratininkai priversti daryti staigius viražus.
Vietoj to, kad važiuotų tiesiai, jie priversti įsukti į šalutinį keliuką ir po to staigiai sukti į kairę. Kam to reikia, matyt, ir patys kelininkai nežino. Toks vaizdelis yra Vilniaus šiaurinėje dalyje. Manau, jog tai nedaro garbės mūsų sostinei ir jos vadovams.
Tenka pažymėti, jog nepatrauklus ir neptogus dviračių takas skatina važiuoti gatvės važiuojamąja dalimi, o tai ne taip jau saugu. Be to važiuojant gatve, būtina rankų mostais rodyti posūkius. Apie netinkamus šaligatvių bortelius neverta nė kalbėti. Ši problema iškyla kiekviename žingsnyje.
Kuomet vasarą būname Palangoje, ten daug tenka važinėti dviračiu. Galiu atsakingai patvirtinti, jog dviračių takai pajūryje kur kas geresni nei Vilniuje. Pavyzdžiui, Girulių miške pašalinami net „gumbai“ asfalto dangoje, kuriuos iškilnoja medžių šaknys.
Kuomet teko važinėti dviračiu užsienyje (Anglijoje, Kanadoje), patyriau, jog ten miškuose takai tiesiami prisilaikant specialių reikalavimų. Pradžioje paklojamas 20 centimetrų storio betono sluoksnis, o po to asfalto danga. Tokio dviračių tako medžių šaknys neįstengia įveikti.
Įdomu, kada Lietuvoje bus taikoma tokia technologija? Bijau, kad negreitai, nes mūsų valdininkai neįsisąmonina taisyklės: šykštus už prekę moka daug kartų. Matyt ši aplinkybė labai sumažina dviračių populiarumą mūsų sostinėje. Čia dviratį kaip susisiekimo priemonę naudoja vos 0,6% miestiečių. Tuo tarpu Amsterdame net 68, o Kopenhagoje – 62% gyventojų dviračiu važiuoja kiekvieną dieną.
Baigdamas šį pasidalijimą asmenine patirtimi, mielus skaitytojus užtikrinu, kad autorius niekaip nesusijęs nei su dviračių gamintojais, nei su pardavėjais
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
