Kelintame amžiuje gyvenam? Kodėl, nepaisant progreso, vyrai nori aprengti moterį plevėsuojančia suknele ir įgrūsti ją į virtuvę?
Nori tobulėti
Domiuosi daugeliu sričių, turtingas žmogus yra tas, kuris išsilavinęs. Labai mėgstu skaityti, vertinu gerą kiną, studijuoju jau antrą kartą ir noriu tobulėti toliau. Bet kam tas išsilavinimas, kai yra puodai-bliūdai, ar ne?
Prieš vestuves kartu negyvenome, tai galbūt buvo mano klaida. Neturėjome progos išsibandyti buityje. Pasimatymų periodas, suprantama, buvo puikus, antraip nebūtume tuokęsi. Mano vyras atrodė protingas, aktyvus, galintis diskutuoti. Laikiau jį stipriu, stipresniu už save. Tokio žmogaus man ir reikėjo: iš kurio pati galėčiau mokytis, kartu tobulėtume.
Drauge eidavome į renginius, kalbėjomės apie perskaitytas knygas ir diskutuodavome iki paryčių. Apie buitį pokalbių buvo nedaug. Vieną kartą, dar pradžioje, paklausiau, ko jis tikisi iš moters, kokios norėtų žmonos. Atsakė: „Nekvailos, ir kad gaminti mokėtų.“
Tai nuskambėjo taip primityviai – buvau įsitikinusi, kad juokauja. Kai kalbėjome kitą kartą, tvirtino, jog negalėtų gyventi tik su namų šeimininke – jam svarbu, kad moteris turėtų savo veiklą, būtų protinga, būtų apie ką kalbėtis. Tai jau skambėjo realiau.
Pykčiai dėl buities
Santuokos pradžioje kilusių nesklandumu nesureikšminau – tik ką pradėjome gyventi kartu, reikėjo laiko prisitaikyti. Laikas ėjo, vyras vis labiau niuro, mane tai trikdė. Dabar baigėsi pirmieji santuokos metai ir jau gerai žinau, kas jam netiko nuo pat pradžių.
Vieno konflikto metu jis pasakė, kad namuose trūksta jaukumo. Išrėkė tai. Gaminti gerai nemoku, namų dekoru nesirūpinu, grindis plaunu nepakankamai dažnai, pietų jam į darbą neįdedu... Kokia čia žmona, jeigu tuo nesirūpina, – tokia buvo pokalbio esmė.
Pasijutau lyg gavusi smūgį į veidą. Pirma reakcija buvo toks šokas, net nežinojau, ką jam atsakyti. Kur mano vyras, už kurio tekėjau? Su kuriuo bendravau, diskutavau, dalijausi vidiniais išgyvenimais?
Jam nustojo rūpėti pokalbiai apie dalykų esmę ir prasmę, kartu nebeskaitome, o kai bandau aptarti matytą meninį kiną, jam neįdomu. Po to pokalbio dar ne kartą bandėme atsakyti sau, kaip drauge sugyventi šitaip skiriantis poreikiams. Atsakymo dar neradome.
Jis savo nepasitenkinimą demonstruoja nuolat. Užsakau maisto į namus – raukosi dėl išlaidų arba užsimena, kaip puikiai ruošdavo jo mama/pažįstama. Jeigu savaitgalį turiu dirbti, purkštauja man paprašius išvalyti namus. Vakare, kai abu esame pavargę, skalbinių jis nedžiauna – tai kažkaip savaime tampa mano pareiga, nors dirbame vienodai.
Jaučiasi nusivylusi
Tai mane labiausiai ir gniuždo. Abu dirbame visą darbo dieną. Abu uždirbame labai panašų atlyginimą – jei atvirai, mano net truputį didesnis. Abu grįžtame namo vakare, tik štai laisvalaikis skiriasi.
Grįžęs vakare jis žiūri televiziją, o aš turėčiau ruošti vakarienę ir džiaustyti skalbinius? Ryte jis gerdamas kavą skaito naujienas, o aš turėčiau tepti jam sumuštinius darbui? Kodėl? Jei poroje abu dirba ir uždirba tiek pat, kuo tada moteriai kompensuojamos papildomos jos pareigos?
Man regis, vyrams geriausiai tiktų gyventi su tarnaite, prostitute ir virėja – šia trijule tai jie būtų patenkinti. Po pirmųjų santuokos metų esu nusivylusi, bet tą žmogų aš myliu ir tikiuosi rasti kompromisą. Galbūt pasinaudočiau ir patarimais, kaip susiderinti. Ar atsilieps į mano laišką panašios moterys?
Ar daug yra tokių, kurios siekdamos karjeros dar turi nepamiršti ir lyginimo? Ir vardan ko užsiimate ta buitimi daugiau nei būtina – savęs ar vyro? Ar yra vyrų, kuriems nereikėtų iš moters puodų ir bliūdų, o reiktų partnerės? Kuriems moteriškumo esmę sudarytų ne kotletai, o žmogaus siekiai ir vidinis pasaulis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
