Be to, Lietuvą drebino nemažų skandalų banga, kur mažiau ar daugiau gobšūs prieglaudų vadovai ir vadovės turtinius santykius aiškinosi teismuose (ką turbūt savo laiku praėjo ir didžioji dalis Europos šalių, tik prieš gerų dvidešimt metų).
Užsienio pavyzdys
Gyvendama užsienyje Lietuvos gyvūnų prieglaudų veiklą stebėdavau gan pasyviai, bet mane džiugindavo šaunūs pokyčiai – gyvūnų globos organizacijų rasdavosi ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Panevėžyje ar Šiauliuose, net Biržuose pradėjo veikti puiki gyvūnų globos organizacija.
Tai, žinoma, rodo, jog Lietuvoje kokybiškai gerėja gyvūnų globos paslaugų lygis ir veikiant patikimoms organizacijoms, lengviau keisti žiauraus elgesio su gyvūnais įstatymų bazę bei daryti kitus būtinus gyvūnų gerovės pokyčius.
Žinoma, mane vis dar stebina bendras gana žemas valstybės ir savivaldybės institucijų suvokimo ir atsakomybės lygis, kai beglobių klausimai atiduodami spręsti gyvūnus negailestingai naikinančioms („migdančioms“) organizacijoms, kai per metus tie „komunaliniai ūkiai“ „užmigdo“ ne dešimtis, o tūkstančius beglobių vietoj to, kad lėšos būtų skiriamos humaniškoms PSP (Pagauk-Sterilizuok-Paleisk) beglobių gyvūnų populiacijų kontrolės programoms.
Mane vis dar stebina ir pavienių moterėlių (dažniausiai) gelbėjimo iniciatyvos, kurios bute kaupia po -niolika kačių ar po balkonais neregistruotose šėryklose vis dar maitina beglobius ir taip patenkina tik savo egoistinius poreikius.
Gyvūnų globa Lietuvoje turi kuo greičiau pasiekti profesionalų lygį, kai privačios ar valstybinės prieglaudos turi ne tik savo veiklą patvirtinančius dokumentus, profesionalius darbuotojus, bet ir geba užtikrinti geras gyvūnų laikymo sąlygas. Kai yra nebepardavinėjamas vargas ir badas, gailestis ir liūdesys, bet kai gyvūnams suteikiama profesionali medicininė pagalba vos tik to prireikia, kai profesionaliai ir operatyviai sprendžiami beglobių gerovės klausimai, inicijuojant reikiamus įstatymų pakeitimus.
Dirba profesionalai
Visos pasaulinės praktikos rodo, kad neveikia jokios geros iniciatyvos ar organizacijos, kurios statomos tik savanoriškos veiklos pagrindu. Norint užtikrinti aukštą socialinių paslaugų lygį, organizacijose privalo dirbti komanda apmokamų darbuotojų. Tokios organizacijos privalo ne tik aiškiai save pozicionuoti, bet ir kokybiškai reklamuoti, turėti konkrečias veiklos, plėtros ir marketingo strategijas. Tik tokios organizacijos gali išlikti, nes jos remiasi tvariais veiklos principais, o tai užtikrina veiklos pastovumą ir ilgalaikiškumą.
Šalyje, kurioje praleidau jau šešerius metus, gyvūnų globos organizacijos yra pasiekusios tokį profesionalumo lygį, kad jos ne tik profesionaliai gelbėja gyvūnus visą parą, bet ir organizuoja „pet loss grievance“ grupes (psichologinės pagalbos grupės, netekus augintinio).
Labai tikiuosi, kad Lietuvoje kuo greičiau bus nustota pardavinėti vargą ir tuščių metalinių gyvūnų dubenėlių bei liūdnų gyvūnų akyčių nuotraukas kaip paklausią prekę. Gyvūnų globos organizacijos turi kuo greičiau pasiekti adekvatų, profesionalų ir gyvūnų gerovės užtikrinimo principais pagrįstą aukštą lygį, idant būtų užkirstas kelias gyvūnų „migdymui“, savarankiškam gydymui ir kaupimui neregistruotuose butuose, prisidengiant gyvūnų gelbėjimu, bet iš tikrųjų siekiant neaiškių asmeninių egoistinių tikslų.
Visų gyvūnų globos organizacijų, kurios turės aiškias veiklos strategijas, dirbs su profesionaliomis veterinarijos klinikomis (o geriausiai turės jas savo, kaip rodo JAV ir Europos šalių patirtys), turės savo samdomų darbuotojų komandas, laukia užtikrinta sėkmė, nes pasaulinė praktika parodė, kad pasiteisina tik profesionaliai kuriamos ir valdomos socialinės atsakomybės įmonės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
