Sveikas, mielas mano kaimyne. Stop. Antras dublis. Sveikas, mano kaimyne, bet ne mielas. Netgi labai nemielas. Toks, kuris pastoviai vaikšto surūgęs ir dar kitiems nuotaiką gadina.
Šeštadienio popietė. Mindaugo gatvė. Išlindo saulė, jau ir paukščiai garsiau savo melodijas traukia. Pareinu namo po poros renginių, nuotaika – pakili. Įsijungiu kompiuterį, jame imu rinkti tekstą, fone tyliai groja muzika. Paukščiai už lango toliau traukia serenadas. Užsiplikau juodos arbatos, ir ja netrunka pakvipti visi namai. Net ir pieno šaldytuve atrandu – juodos arbatos ir pieno derinį pamilau viešėdama Anglijoje. Vaje, argi begali būti geriau? Vargu bau – geriau būti tikrai nebegali. Užtat blogiau, pasirodo, gali.
Paukščių serenadas lauke, man po langais, ant žolės, pamažėle ima gožti spardomo kamuolio garsas. Ne, manęs jis nė kiek netrikdo. Bet va mano kaimyną labai išbalansuoja.
„Aš čia gyvenu, susirinkit kamuolius ir dinkit nuo žolės, eikit žaisti į savo kiemus“, – grūmoja per langą vaikams kumščiu vyriškis iš gretimos laiptinės.
Susierzinu. Dirsteliu per langą. Na, kokie aštuoni berniukai, sakyčiau, septynerių–dvylikos metų amžiaus, iškritę ant žolės keturių kvadratinių metrų plote. Valgyti – nieko nevalgo, nešiukšlina, į medžius ar krūmus kamuolio nespardo, į butų langus – tuo labiau.
„Aš čia ir gyvenu. Vadinasi, esu savo kieme. Kur man eiti?“ – trukteli pečiais vienas berniukų.
„Kuriame bute? – piktinasi kaimynas. – KU-RIA-ME?!“
„Aš jums neprivalau sakyti, dėde“, – tęsia vaikas.
Kaimynas dar labiau susierzina. „Dinkit“, – tonas pakyla, ponas pradeda kone staugti.
Nebesusivaldau. Aš visada, kai tik galiu, matydama neteisybę, nepatyliu. Sakysite – ko čia lendi, juk tavęs neliečia, juk tik smulkmena? Taip, smulkmena, bet viskas ir susideda iš smulkmenų.
„Ir aš čia gyvenu. Čia ir mano žolė. Dėl manęs – galite pasilikti“, – įsitraukiu į diskusiją.
„O tu čia kas tokia išvis? – pasiunta ir tujinti mane pradeda kaimynas. – Net talkose turbūt nedalyvauji, kai tvarkom aplinką.“
„Na, kai tik gausiu pranešimą iš daugiabučio pirmininkės, ateisiu. Jeigu reikia, kai vaikai išeis namo, šįvakar, jeigu tik bus kokia šiukšlė, prisiimu pareigą aplinką sutvarkyti. Kol kas nematau nė vienos šiukšlės. Išmins žolę? Rimtai? Čia tokia svarbi pasaulio problema? Mano manymu, reikia džiaugtis, kad vaikai ne prie kompiuterių sėdi, o lauke leidžia popietę. Tik klausykite, kur iš tiesų yra bėda? Kuo jums jie trukdo?“
Tikiuosi atsakymo, kad galbūt mažametis anūkas sunkiai užmiega dėl triukšmo arba pats kaimynas nori ilsėtis, bet žaidžiantys vaikai po langais ramybės neduoda. Tokiu atveju viskas būtų puikiai suprantama.
Šiaip ar taip, su vaikais reikia kalbėtis. Jie irgi žmonės. Galima pasakyti jiems ramiai, o ne kaukti.
Ne, tokio atsakymo nėra. Tiesą pasakius, jokio atsakymo nėra. Jis tik tęsia solinį pasirodymą: „Dinkit iš čia, aš jums sakau. Trys minutės. Von. O tai policiją iškviesiu.“
O kas belieka, kai argumentų neturi? Taip – belieka rėkti.
„Policiją? Tikrai? Vaikams, kurie spardo kamuolį, o šis ne tik kad į langus nebumbsi, bet nė vieno krūmo neužkabino? Vaikams, kurie žaidžia, o ne kuo nors nedoru užsiima? Net nešiukšlina?“ – toliau tęsiu pokalbį per langą.
„O tu tai išvis tylėk“, – sako mano mandagusis kaimynas, ir garantuoju, kad nė nežino, kaip aš atrodau, nei kas aš per viena. Bet užtat „tujintis“ – pirmas.
Užtrenkia langą su visa jėga. Stoja tyla. Belieka trys vaikai, kiti išeina. Kaimynas vėl pasirodo. Na, ne tris minutes palaukęs, o kokias penkias. „Jūs lietuviškai nesuprantat? Sakau, dinkit, nes policiją iškviesiu. Ir už jus atsakys tėvai“, – staugia toliau.
Vaikai puola dengtis veidus, nes kaimynas su žmona išsitraukia mobiliuosius telefonus ir pradeda vaikus filmuoti. Va, parodys tėvams, kokie nedori – kamuolį po langais spardo! Dievaži!!!
Berniukai, susirinkę kamuolius, išsiskirsto kas sau.
Laimingas, kaimyne, pasiekei savo? Nuginei vaikus nuo žolės? Na, tikrai, vertas jeigu ne prezidentės, tai mažų mažiausiai ministro pirmininko rankos paspaudimo...
Laimingas, kaimyne, kad vaikus iš kiemo išprašai grasindamas policija ir paskundimu tėvams? Gražiuoju neišeina? Dialogo reikšmės nesuprantam, ar ne? Komunikuoti nesiseka, taip?
Aš žinau: galbūt pensija maža, reikia kiekvieną centą skaičiuoti, galbūt ligos užpuolusios, galbūt kojas, rankas skauda. Bet ne ant vaikų lietis reikia! Galima pabandyti su jais kalbėtis: „Vaikai, man skauda, reikia poilsio, tylos, gal išeikite žaisti kitur?“. Ir jie išeitų. GARANTUOJU. Bet tu nė nebandei gražiuoju, tik piktuoju. Policiją jis mat kvies. Policijos pareigūnai – „Ginti. Saugoti. Padėti.“ – ir taip per galvą verčiasi, kad tik įgytų visuomenės pasitikėjimą. Bet ne, per tokius kaimynus kaip tu, policija vaikams tampa baubu ir siaubu. Išveš, tėvams paskųs. Ne, policija neatvažiuos tramdyti dienos metu kamuoliu žaidžiančių vaikų. Policija jiems padės ir juos apsaugos. Nuo tokių kaip tu.
Erzina vaikų balsai ir spardomo kamuolio garsas? Keista, nes už dešimties metrų – vaikų darželis. Tai ir darbo dienomis visus tildai? O gal erzina ir paukščiai čiulbantys, ir saulė, kuomet vidudienį pasisuka tiesiai į tavo, kaip ir į mano, langus? Erzina į skardinę palangę barbenantis lietus? Tai tada, kaimyne, žinok: jeigu erzina viskas aplinkui, tai ne viso to aplinkui, o jau tavo problema.
Atmink ir tai, kad ligas dažnai įsivarom ant viso pasaulio bumbėdami, lygioje vietoje stresuodami ir nervindamiesi, ir niekuo pasidžiaugti nemokėdami.
Ir galiu garantuoti, kad vaikus prigąsdinęs policija, tu jos nekviesi tada, kada reikės. Kai už sienos bus skriaudžiamas keturmetis berniukas, kai iš skausmo šauks mušama moteris. Ne, tylėsi persigandęs savo pilkame pasaulyje ir apsimesi, kad nieko nei matai, nei žinai. Dar televizorių pasigarsinsi – neva tai nieko negirdėjau. Ir abu su žmona tų išmaniųjų telefonų neišsitrauksit, kai išties reikės.
Kaip ne kaip, džiugina ir vilties suteikia tai, kad ne visi mano kaimynai yra tokie, kaip tu. Turiu kaimynių, pas kurias, dar vyresnes nei tu, gera užeiti kavos atsigerti. Jos svečių laukdamos pasipuošia perliniais karoliais, o kai paklausiu, kodėl pasipuošė, sako: „Svečių laukiau, juk tu pas mane atėjai!“. Ir tokioms kaimynėms už lango žaidžiantys vaikai netrukdo. Jos – tokios kaimynės, kurios, pametus magnetėlį nuo laiptinės durų, antrą valandą nakties į vidų įleidžia, nusišypso ir dar savąjį paskolina tol, kol kopiją pasidarai.
Yra visokių kaimynų. Tik ar visokių reikia?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
