Vyrams nereikia gerų mergaičių. Vyrai myli kales, o į aukselius be gailesčio valosi kojas.
Geriausia pasaulyje draugė
Prieš keletą metų ir aš buvau aukselis. Auklėta griežtos mamos, nuo mažens įsikaliau į galvą – vyras tai gležnas padaras, aplink kurį reikia nuolat šokinėti.
Su tokia nuostata pradėjau savo pirmuosius rimtus santykius.
Susitikom vos man baigus dvylika klasių, kelis metus bendravome per atstumą, vėliau apsigyvenome kartu.
Aš buvau gerutė. Per aštuonerius bendro gyvenimo metus nė karto prieš savo brangiausią nepašiaušiau šerio. Mūsų santykiai priminė Saulės sistemą, kurios centre yra jis, o aš nuolankiai sukuosi aplink.
Brangusis nori išvažiuoti su draugais į žvejybą visam savaitgaliui? O, prašom! Net sukraudavau šaltkrepšį, prikimšdavau rūkytos mėsos ir alaus. Nesvarbu, kad mano gimtadienis.
Brangiajam nepatinka mano plaukų spalva? Bėgte į kirpyklą, kad grįžčiau iš šatenės virtusi ryškia blondine, nors paskui plaukai lūžinėja ir slenka.
Brangusis nemėgsta krapų? Išguisiu bjaurius žalumynus iš virtuvės, kad nė kvapo nebūtų!
Brangusis nori manęs čia ir dabar? Su džiaugsmu atsiduosiu, nors jis neturi kantrybės laukti, kol įkaisiu, kol nors ką nors pajausiu. Kol jis tenkinasi, puikiausiai galiu paaikčioti ir suskaičiuoti lubų įtrūkimus.
Jis gyveno kaip Dievo užantyje ir apie tai žinojo visi. „Nu bet tavo L. nu super moteris, kad man tokią...“ garsiai pavydžiai dūsaudavo mylimojo bičiuliai.
Kantriai laukiau, kol suskambės vestuvių varpai (pati brangiausio neraginau) ir sulaukiau. Išvažiavau į kaimą padėti jo tėvams, sunegalavau ir grįžau namo anksčiau laiko. Vos pavilkdama kojas atrakinau duris, nuslinkau į miegamąjį ir užtikau brangiausią mūsų bendroje lovoje su nepažįstama tamsiaplauke.
Skaudi išdavystė
Kol gaudžiau kvapą ir negalėjau pralement nė žodžio, kol krūtinėje vartėsi iki šiol nepatirto skausmo kamuolys, tamsiaplaukė ramiausiai atsistojo, apsirengė ir abejingai metusi per petį „Nu ikiuks, aiškinkitės“ dingo iš mūsų namų.
Tas vakaras, kai brangusis pasakė, kad mane dėl jos palieka, buvo sunkiausias mano gyvenime. Aš niekaip negalėjau suprasti, ką dariau ne taip. Nesuvokiau, kur suklydau.
Tik daug vėliau, iš bendrų pažįstamų nugirdusi, kaip su mano buvusiu elgiasi jo dabartinė moteris, kokia ji esanti kalė, aš praregėjau. Vyrai myli kales. Myli.
Su antruoju nekartojau senų klaidų. Nenuolaidžiavau ir nėjau į kompromisus. Aš pati tapau mūsų visatos centru.
Mylėjomės taip, kaip aš to norėjau ir tada, kai aš to geidžiau. Pirmą kartą gyvenime supratau, kodėl žmonės eina iš proto dėl sekso. Pasirodo, šis procesas ne tam, kad skaičiuotum lubų įtrūkimus. Anaiptol.
Reikalavau dovanų. Reikalavau kelionių. Negavusi, ko noriu, aikštijausi kaip kaprizingas vaikas. Laikiausi skrupulingo plano: kas savaitę po gerą skandalą, tegul jis atšliaužia taikytis, net jei buvau per visus galus neteisi.
Pirmą kartą buvo baisu, bet jis tikrai atšliaužė. Ir pirmą kartą, ir šimtąjį.
Vedė instinktas
Vos jam pabandžius priartėti, aš pasitraukdavau. Neskambindavau, ignoruodavau žinutes. Jis bėgdavo iš paskos. Bėgdavo vedamas seno kaip pasaulis instinkto. Vyrai medžiotojai, jiems reikia vytis, reikia siekti, kitaip pasidaro nebeįdomu. O kas neįdomu, tas ir nevertinga.
Žaidžiau jo jausmais, be jokio gailesčio. Žvalgiausi į kitus vyrus visa esybe demonstruodama, koks jis man neįdomus. Kuo labiau aš juo nesidomėjau, tuo įdomesnė jam buvau.
Nors mylėjau, nė karto nepasakiau „Aš tave myliu“. Jis sakė.
Ar aš tuo mėgavausi? O taip. Tarsi po ilgo laiko nuo akių būtų nukritusi purvina marška, per kurią iškreiptai mačiau pasaulį. Vos tik nustojau būti gerutė, viskas atsistojo į savo vietas.
Nors elgiausi kaip visiška kalė, piršlybų ilgai laukti neteko.
Jis pasipiršo gražiai ir romantiškai. Su rožėmis, žiedu, priklaupęs ant vieno kelio. Atrodė susijaudinęs ir net truputėlį graudus.
Neklykiau kaip mažvaikė. Iš džiaugsmo nesisiojau ant kulnų. Gėles priėmiau. Žiedą taip pat. Pasakiau, kad pagalvosiu apie pasiūlymą už jo ištekėti. Galvojau tris savaites.
Nesenai buvo mūsų penktosios vedybų metinės. Jei galvojate, kad ištekėjusi išjungiau „kalės režimą“ ir tapau gerute rūpestinga žmona, klystate. Jo neišjungsiu niekada.
Malonu girdėti, kaip dūsauja draugės. „Nu L., bet tavo vyras tikra fantastika. Kad man tokį!“ Kur kas maloniau, nei girdėti kokia esi savo vyrui gera ir nuostabi.
Išbandžiau abu variantus. Žinau, kuris geresnis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
