Kankino ilgomis kalbomis
Mūsų mokykloje vyko paskutinis pradinių klasių skambutis. Iš pradžių patikrinusi orų prognozę trečiokės dukros visai nenorėjau vežti. Vakare atsidarau Tamo dienyną – dalyvavimas privalomas. Ką gi. Nuvažiavom.
Mokinukus sustatė mokyklos aikštelėje. Nė šešėlio. Saulė tiesiai virš galvų. Dauguma vaikų – vienplaukiai, be kepurių, be jokių galvos apdangalų. Administracija ir garbingi svečiai jaukiai įsitaisę pastato stogelio šešėlyje stumdo kalbas. Šešėlis siauras, visiems jo neužtenka. Tėvai sustoję už nugarų irgi sėkmingai kepa. Nė menkiausio vėjelio, aplinkui mokyklą saulės įkaitintos tvoros.
Jau pusė valandos prabėgo, o kalbėtojai vis nesibaigia! Savivaldybės atstovai, klebonas, tėvų komiteto pirmininkė... Beprasmės kalbos iš pradžių varo žiovulį, paskui jau pradedi galvoti – viešpatie, žmogau! Ar nematai kas darosi, vaikai leipsta, kiek gali pilstyti iš tuščio į kiaurą!
Iškilmingų kalbų dalyviai klausėsi kokias penkias minutes, paskui prasidėjo šurmulys. Kas stumdosi, kas bando įlįsti į suaugusio žmogaus šešėlį. Prisiminiau, kad turiu rankinėje skėtį, išskleidžiau vaikams virš galvų. Iš visų pusių vaikai, nuo aikštės plytelių plieskia karštis. Iš rankų į rankas keliauja vandens buteliukai.
Po pusės valandos kankynės keletas tėvų neištvėrė – pasiėmė vaikus ir išsivedė iš renginio.
Eilėraščių niekas nesiklausė (kasmet deklamuoja tuos pačius), dainelėms niekas nepritarė (kasmet tas pačias dainuoja) šokėjai publikos neišjudino. Tiesą sakant buvo gaila žiūrėti į apatiškai judančius vaikus, burokų spalvos veideliais...
Tokioje kaitroje šventės svečiai ir dalyviai net ploti neturėjo jėgų.
Vaikai alpo
Vienintelė įdomi šventės dalis – renginio pabaigoje į orą paleisti balionai. Tik niekas jų akimis nelydėjo. Žmonės pradėjo skirstytis vos vaikai paleido iš rankų virveles. Skubėjo dingti iš pragaru virtusios aikštės.
Mačiau, kaip keletas tėvų išsineša vaikus ant rankų, jie nepajėgė eiti patys. Per visą taip vadinamą šventę vis mačiau, kaip tėvai išsiveda vos pastovinčius pirmokus ir ikimokyklinukus.
Kai parvažiavome namo, dukrai pasidarė bloga. Ją supykino, vėliau tiesiog krito į lovą. Supratau, kad vaikas perkaito, nors buvo kepuraite, o aš turėjau skėtį ir vandens.
Vėliau, kai dukrai pasidarė geriau, susiskambinome su drauge, gyvenančia kitame Lietuvos pakraštyje. Pasiskundžiau, o ji man: „Tai dar nieko. Mes irgi kepėm, maniškis pabaigoje nualpo.“
Džiaugsmo neatneša
Prisipažinsiu: net jei nebūna karšta, tokių mokyklos renginių nemėgstu. Jie ne vaikams ir ne tėvams. Nė lašo nuoširdumo. Tik tam, kad būtų uždėta varnelė „atlikta“.
Kitais metais dukra bus ketvirtokė. Po pragaro, kurį teko išgyventi šiandien, skeptiškai žiūriu į būsimą dukros paskutinio skambučio šventę. Atvažiuoti ir atbūti, kad tik būtume sudalyvavę? Ką ji po tokios šventės prisimins? Kad buvo karšta, bloga ir labai labai prailgo.
Tikiu, kad yra kitokių mokyklų. Tikiu, kad kažkur administracija perskaitė orų prognozę ir nusprendė: trumpinam kalbas, ieškom šešėlio. Sukamės iš padėties.
Tikiu, kad yra mokyklų, kur paskutinis skambutis švenčiamas kitaip – kada linksma ir pradinukams, ir juos atlydėjusiems tėveliams.
Ir apskritai... gal geriau jokios „šventės“, nei šventė dėl varnelės. Ji niekam neatneša džiaugsmo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
