Svajonė būti panašiai į seserį kainavo baisią ligą: rytais – saujos kraujo

Man 26 metai, gimiau ir augau Lietuvoje, tačiau prieš trejus metus tapau meilės emigrante. Nė minutei nesudvejojau iškeliauti svetur, nors dar būdama paauglė niekada neįsivaizdavau gyvenimo kitoje šalyje ir be savo artimųjų šalia. 

Jauna moteris pasidalino savo istorija, kaip ilgus metus kankinosi dėl valgymo sutrikimų.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Jauna moteris pasidalino savo istorija, kaip ilgus metus kankinosi dėl valgymo sutrikimų.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Jauna moteris pasidalino savo istorija, kaip ilgus metus kankinosi dėl valgymo sutrikimų.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Jauna moteris pasidalino savo istorija, kaip ilgus metus kankinosi dėl valgymo sutrikimų.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jun 4, 2018, 9:31 PM, atnaujinta Jun 5, 2018, 10:25 AM

Gyvenimas tėvynėje buvo iš tiesų geras ir pilnavertis, turėjau viską, baigiau universitetą, įgijau aukštąjį mokslą, buvau nuolatos apsupta tikrų draugų, užteko atostogų ir kelionių, kitų pramogų, tačiau nusprendusi palikti savo šalį maniau, kad išspręsiu daugybę savo asmeninių problemų, apie kurias daug metų su niekuo nekalbėjau, bet laikui bėgant jas pradėjo pastebėti ir girdėti net patys artimiausi ir tik šiaip pažįstami žmonės. 

Mėgdžiojo seserį

Kai man buvo šešiolika metų, vieną dieną mano vyresnioji sesuo grįžo namo iš vienos žinomos Lietuvoje klinikos, kuri padeda žmonėms susitvarkyti su mityba ir atsikratyti nereikalingų kilogramų pagal individualiai sustatytą maisto raciono meniu, sudaromą pagal asmens kraujo grupės duomenis. 

Štai čia, būdama dar visai jauna ir šiek tiek putloka, rimtai susidomėjau sesers pasakojimais apie stebuklingą ir sveiką gyvenimo būdą. Nors mano ir sesers kraujo grupės yra visiškai skirtingos, kiekvieną dieną iš pasalų stebėdavau, ką ji gamina ir kokius produktus naudoja, sekiau kiekvieną jos žingsnį, kad suaugusiems pasišalinus iš namų ir aš galėčiau pasijausti tikra namų šeimininkė. 

Visos problemos štai čia ir prasidėjo. Iš vaiko, kuris valgė viską, kada nori ir kiek nori, staiga virto gyvas skeletas. Dėl didelės užklasinės veiklos, įvairių sportinių būrelių ir t.t. svoris pradėjo kristi dar greičiau nei tikėjausi. 

Per pirmus keturis mėnesius netekau penkiolikos kilogramų, visi laidė pagyras, klausė stebuklingojo lieknumo recepto ingredientų, manimi žavėjosi ir aš jaučiausi tikroje euforijoje. Džiaugėsi ir tėvai, matydami savo vaiką, valgantį tik sveikai pagamintą maistą, tiksliu laiku ir specialiomis porcijomis. 

Mano valgiaraštyje nebeliko jokio nesveiko paaugliško maisto ir gėrimų. Tėvai ilgą laiką nepastebėjo nieko įtartino. Tėvai manė, kad jeigu vaikas valgo sveiką maistą, save nuolatos seka ir prižiūri, tai nereiškia nieko blogo, atvirkščiai, buvau visada sportiška ir visi manė, kad būtent sporto žmonės ir turi atrodyti sveikai ir būti gražių kūno linijų ir neturėti nė gramo viršsvorio. 

Tuo metu mano juokingas viršsvoris buvo tik hormonų pokyčiai. Tačiau ir šiandiena, ir anuomet jaunimas buvo užtektinai kandus ir negailėdavo replikų dėl išvaizdos pokyčių, o ypač nuo to kentėjo ir kenčia šiandiena mergaitės. 

Klausinėjo, ar yra liekna

Prie viso to prisidėjo ir populiarūs žurnalų viršeliai su nuostabios išvaizdos moterimis. Mados industrija visais laikais buvo negailestinga, o ypač jaunos kartos veikėjai patys to net nepajausdami patenka į tą užburtą ratą ir bando padaryti viską, kad būtų panašūs į savo idealą. Taip nutiko ir man. Tik mano idealas buvo mano pačios sesuo, o vėliau jau nesvarbu kas, bet svarbiausia buvo būti super lieknai. 

Po dar kelių mėnesių sveiką mitybą pakeitė visiškas badavimas, nuolatinis energetinių gėrimų vartojimas, vienas obuolys per dieną, daug kavos, mokykla ir alinančios įvairių sporto būrelių treniruotės. 

Tačiau man tai buvo tarsi komplimentas. Buvau tiek sužavėta savo naujo kūno, kad nekreipiau dėmesio į lauke tvyrantį dvidešimties laipsnių šaltį, vilkėdavau visus įmanomus trumpus švarkelius, kad tik būtų išryškintas liemuo ir matytųsi mano nauji kūno pokyčiai. 

Netrukus pradėjau vis dažniau sirgti peršalimo ligomis, nuolatos kankino alkio jausmas, išsivystė mažakraujystė, kol galiausiai šešiems mėnesiams visai dingo menstruacinis ciklas. Bet tai buvo dar ne viskas. Laikui bėgant problemos tik didėjo. 

Sveikata ėjo tik blogyn

Praėjus kuriam laikui vieni dalykai susitvarkė, o štai kiti įgijo didžiulį pagreitį ir viskas ėjo tik blogyn. Be to, kad į dieną pradėjau svertis nesuskaičiuojamą kiekį kartų, dar daugiau kartų paklausdavau artimų ir svetimų žmonių, ar aš esu liekna.

Atsirasdavo ir tokių, kurie nuolatos šaipėsi ir traukė per dantį dėl mano tokio perdėto ir kvailo elgesio. Nuolatinė kontrolė vargino ne tik pačią mane, bet ir aplinkinius. Tai pradėjo trukdyti bet kokiai mano veiklai, kiekviename žingsnyje ieškojau veidrodžių ir kitų kūną atspindinčių priemonių. 

Ramiai negalėjau praeiti pro parduotuvių stiklines vitrinas, nuolatos save matavau ir stebėjau. Rezultatai niekuomet netenkino, norėjosi vis greičiau ir daugiau sulieknėti. Kiekviena šventė ar susitikimas su žmonėmis tapdavo tikru pragaru. Apie dešimt metų nė karto neleidau sau pasimėgauti net savo gimtadienio tortu. Kol vieną dieną be visų jau turimų sveikatos negalavimų prisidėjo dar didesnė puokštė naujų. 

Mane pradėjo kamuoti nuolatinis ir nežmoniškas gerklės skausmas, kosulys ir dusulys. Negalėjau nieko valgyti ir net nuryti vandens. Diena iš dienos gėriau stipriausius receptinius nuskausminamuosius, naudojau įvairius vaistus nuo kosulio ir gerklės skausmo, tačiau niekas nepadėjo, rodėsi, kad viskas tik dar labiau aštrėja. 

Neklydau, nuėjusi pas daktarą, atlikus visus išsamius tyrimus man buvo nustatytas gastroezofaginis refliuksas, kitaip sakant stiprus skrandžio rūgštingumas iš skrandžio į stemplę. Pritaikius medikamentus, simptomai laikinai sumažėjo, tačiau neišnyko. 

Daktaras patarė ir toliau sveikai maitintis ir atidžiai sekti, ką valgau, kadangi bet koks nesveikas maistas gali iššaukti tuos pačius skaudžius simptomus. Tačiau gydytojas nežinojo, kad aš jau gerus dvejus metus maitinuosi tik sveikai arba nevalgau išvis nieko. O ką jau kalbėti, jeigu būčiau pradėjusi valgyti tą maistą, kurį ir valgiau iki visų mane tuo metu kamavusių sveikatos ligų. Turbūt mano stemplė to nebūtų apskritai atlaikiusi. 

Gydytojai padėti nebegalėjo

Ir aš visai neklydau, po kelerių metų, aš pradėjau draugauti su vaikinu. Nuolatos lankėmės įvairiose kavinėse, valgėme skirtingų virtuvių patiekalus ir mėgavomės kiekviena maisto minute, o aš ypač. Viso to priežastis buvo noras atsigriebti už tai, ko tuos metus iki mūsų pažinties buvau atsisakiusi. 

Per visai trumpą laiką priaugau apie dešimtį kilogramų, vis dažniau buvau ir vėl nepatenkinta savo kūnu, ieškojau įvairiausių dietų ir iš visų jėgų bandžiau vėl sulieknėti. Svoris visai nekrito, pasinėriau į didžiulį liūdesį. Problemos ėjo viena paskui kitą ir visai nemažėjo, o tik dar labiau didėjo. 

Po kurio laiko man ir vėl teko apsilankyti pas gydytojus dėl savo sveikatos. Man buvo diagnozuota stipri mažakraujystė ir bareto stemplė. Mažakraujystę susitvarkiau, o štai bareto stemplė, kad ji visai kada nors pradings būtų laimės dalykas, to net neverta tikėtis, atvirkščiai, tikiuosi, kad ji laikui bėgant tik nesuvėžėtų ir liktų tokiame stovyje, kokiame yra dabar. Ir tai dar ne viskas, be to, kad aš visai nebegalėjau valgyti nieko, nei sveiko nei nesveiko maisto. 

Atrodė, kad gerklė sutinsta net nuo gėlo vandens, o ką jau kalbėti apie košeles ir sriubytes, nes net ir jos man kėlė rūgštį. Kiekviena diena prasidėdavo su sauja kraujo iš stemplės, nuolatinis skausmas, stiprūs antibiotikai, tyrimai ir jokio rezultato. Laikui bėgant pradėjau domėtis įvairia literatūra, jose ieškojau informacijos, lankiausi pas profesorius, žolininkus, ekstrasensus ir kitus burtininkus. 

Ir vėl atsidūriau pas skrandžio gydytojus. Kol vienas jų man tepasakė, kad viskas mano galvoje ir aš galiu valgyti viską ir nedarė net jokių tyrimų. Na ką, iki jo jau buvau ilgą laiką metusi rūkyti, vartoti bet kokį alkoholį, ėjau laiku miegoti, nevalgiau prieš miegą, vartojau vaistus, laikiausi rėžimo ir dariau viską, kad man pagerėtų. Tačiau viskas buvo kaip ir prieš tai, iki kol aš neišvykau gyventi į užsienį ir neturėjau šalia savo artimųjų, jokių atliekamų lėšų lankytis pas gydytojus ir ieškoti nuolatinių diagnozių, kas gi man iš tiesų yra. 

Neturėjau ir draugų, kuriems būčiau galėjusi išlieti visą savo širdį dėl turimų savo sveikatos negalavimų. Situacija esant svečioje šalyje tik dar labiau blogėjo ir stresas paliko dar didesnę žymę mano galvoje ir organizme. 

Mano sveikatos negalavimai pradėjo trukdyti ir šalia esančiam mano mylimajam, jis ir visi kiti kartojo, kad aš išsigalvoju ir nieko man nėra. Buvo labai apmaudu, kuomet ryte atsikėlusi išspjauni saują kraujo, visą dieną negali pavalgyti, nes tau kaklą tiesiog yra suraizgę sutinę limfmazgiai, buvo dienų kada negalėdavau ir kalbėti, o manęs vis klausdavo kas man yra. 

Mane suprato tik mano brangi mama. Kol buvau Lietuvoje, ji buvo vienintelė, kuri ėjo visur kartu ir mane palaikė kiekviename žingsnyje. Žinojau, kad nepaisant visko, ji bus šalia ir visada manimi tikės. 

Nevalgymą pakeitė stresinis valgymas

Užsienyje buvo pats juodžiausias mano gyvenimo tarpsnis. Pragyvenusi trejus metus, išsiskyrusi su savo draugu, likusi be cento, sveikata dar labiau pablogėjo. Vieną dieną, mano labai monotoniškas ir nuobodus darbas drabužių parduotuvėje mano nevalgymą, pakeitė stresinis valgymas. Valgiau viską ir buvau nuolatos alkana ir fiziškai, ir emociškai. 

Kas kartą pavalgiusi uždrausto maisto, save grauždavau dėl priaugtų nematomų kilogramų, tuoj pat eidavau aštuoniolika kilometrų pėstute, kad išdeginčiau suvartotas kalorijas. Net ir tiek nuėjusi nesijausdavau rami, kad jas išsportavau ir galiu sau leisti pagaliau ilsėtis. 

Ir taip diena iš dienos tęsėsi mano ilgametis valgymo košmaras. Kol ir vėl galiausiai priaugau dešimt kilogramų ir visai praradau pasitikėjimą savimi. Sukausi tarsi užburtame rate. Buvau apkūni, suirzusi ir visada nelaiminga. Kol vieną dieną pavargau ir supratau norinti išsivaduoti iš šio užburto valgymo sutrikimų rato. 

Stebėdavau laimingus žmones, kurie mėgavosi maistu ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo diena, nepaisant to ar jie liekni, ar su keletu papildomų kilogramų. Vis dažniau stebėdama aplinkinius labiau galėjau pažinti ir save. Prisiminusi save paauglę, kuomet buvau laiba it stirna ir tuomet, kai buvau šiek tiek papilnėjusi supratau, kad nei ankščiau, nei tada buvusi labai laiminga ir reikšminga kažkokioje srityje. 

Vyriškos lyties atstovų ypatingo dėmesio sulaukdavusi visada, gal net daugiau tuomet, kai buvau apvalesnė. Tačiau niekuomet nebuvo tekę sutikti tokio, kuris būtų buvęs su itin rimtais ketinimais, skirtais tik mums. 

Daugelis pasitaikiusių mano kelyje buvo tie, kurie norėjo tik pramogų ir jiems visai buvo nesvarbu, kokia iš tiesų ta mano išorė yra. Grožis, matyt, rūpėjo tik man vienai. Toks besaikis ir stiprus susireikšminimas, mano kūno prižiūrėjimas ir buvo visų ligų priežastis. 

Kol tai supratau praėjo, dešimt metų. Gaila, kad tokį ilgą laiką kankinau save pačią ir visus aplink mane esančius. Toks mano elgesys buvo tapęs savotiška manija, kuri trukdė man kiekviename žingsnyje. Nuolatinis apsilankymas maisto prekių parduotuvėje baigdavosi krūva nereikalingų produktų, vakarienė restorane su vaikinu virsdavo košmaru, jeigu jis staiga pakeisdavo planus ir vietoje žuvies, pasakydavo, kad važiuosime valgyti į kitą restoraną mėsos. 

Nuolatos klausdavau visų žmonių, su kuriais ruošdavausi valgyti, kokios viename ar kitame restorane bus maisto porcijos, nes man buvo svarbu žinoti jau iš anksto porcijų dydį, kad dar prieš važiuojant ten valgyti jau būčiau soti emociškai. 

Namuose gamindavausi daug ir jau valgydama maistą save bausdavau mintimis, kad padauginau ir reikės viską tuojau pat išsportuoti. Tai buvo labai sunkus ir nevaldomas įprotis. 

Kreipėsi į psichologus

Vieną kartą neapsikentusi ir gavusi nemažai iš aplinkinių priekaištų dėl savo mitybos įpročių aš galiausiai kreipiausi į psichologę, o vėliau ir į psichiatrę. 

Su šiomis gydytojomis turėjome ne vieną seansą, gilinomės į problemą ir aiškinomės visas galimas to atsiradimo priežastis. Jos man padėjo pakeisti mano mąstymą, bet pakeisti savo įpročius ir įsitikinimus privalėjau aš pati. Ir man pavyko. 

Po paskutinių mūsų pokalbių su gydytojomis, praėjus kažkur mėnesiui laiko, aš pastebėjau, kad pakeičiau kai kuriuos man ilgą laiką jau buvusius ir giliai įsišaknijusius valgymo ir apsipirkinėjimo maisto parduotuvėse įpročius. 

Tai buvo mano pirmieji žingsniai sveikimo link. Mano pirkinių maišelis kaskart mažėjo ir šaldytuvas tuštėjo. Vis dažniau sportavau, dėl to, kad tai noriu daryti iš tiesų dėl savęs, pailsėti ir atsipalaiduoti gamtoje, o ne varginti save tuščiomis mintimis apie kalorijų deginimą dar neišėjus net iš savo namų. 

Vis dažniau praeidavau pro veidrodžius, o jeigu juose save ir pamatydavau, nusišypsodavau ir eidavau pirmyn. Mieli tapo gimtadieniai, įvairios artimųjų šventės, vakarėliai, laisvalaikis ir kelionės. 

Nesisvėriau pirmą kartą apie pusę metų, man visai buvo nesvarbu, kiek aš sveriu, man buvo svarbiausia būti dvasiškai, emociškai, fiziškai sveikai, na ir, žinoma, laisvai nepriklausomai nuo maisto ir kitų dalykų. 

Supratau ir tai, kad mano gyvenimui nedaro jokios ypatingos įtakos ir mano svoris, kad nepaisant visko, mano artimieji mane palaikė ir visada buvo šalia, kokia aš bebūčiau. Jiems buvo gera būti su manimi, kaip ir man būti su jais. 

Po pusės metų gydymo kurso, krūvos raminamųjų, psichoterapijos seansų, noro pasitraukti iš gyvenimo ir ilgų savęs pažinimo metų, po savęs tikrojo priėmimo, meilės skirtos man ir mano brangiems žmonėms, aš atradau tikrąją savo sielos ir kūno ramybę. 

Nustojau vartoti vaistus, grįžau gyventi į tėvynę, susiradau darbą, išsinuomojau nuostabiai jaukius namus, tęsiu magistrantūros studijas ir prie viso to aš valgau viską, įskaitant ir sveiką ir nesveiką maistą, kiek noriu ir kada noriu, svoris krenta savaime, jaučiuosi atradusi save ir esanti pagaliau laiminga, sugebėjusi išsivaduoti iš valgymo bausmių kalėjimo. 

Nuolatos sulaukiu komplimentų dėl pasikeitusios išvaizdos, mano būdo ir charakterio savybių. Nejaučiu jokio skausmo, susijusio su buvusiais mano sveikatos negalavimais, nes net ir su jais pavyko susitvarkyti tik tada, kuomet sau tvirtai ir drąsiai pasakiau, kad gyvenu tik kartą ir tikrai nepraleisiu progos pasidžiaugti šiuo nuostabiu gyvenimu. 

Todėl galiu Jums drąsiai pasakyti, kad mano asmeninė patirtis buvo labai paini ir skaudi. Susirgau depresija bei įgijau nerimo sutrikimus. Jeigu nuo pat mažų dienų savo jaunesniąją kartą mokysime į viską žvelgti šiek tiek paprasčiau, galbūt mūsų vaikams, broliams ar seserims niekada to neteks patirti. 

Norėtųsi visų paprašyti būti tolerantiškesniems ir supratingesniems. Vengti patyčių ir žiauraus elgesio su žmonėmis, o ypač jaunais, dar tik bręstančiomis asmenybėmis. O štai visoms moterims mano patarimas, nustokite save graužti dėl kvailų nustatytų mūsų visuomenėje, grožio standartų, nes laimės dydis tikrai nepriklauso nuo Jūsų plaukų spalvos ar Jūsų turimo svorio. 

Mūsų grožis slypi daug paprastesniuose dalykuose. Nepamirškite savimi protingai rūpintis ir daug ilsėtis, būkite fiziškai aktyvios, daug šypsokitės ir darykite tai, ko iš tiesų geidžia Jūsų širdis. 

Nešvaistykite savo brangaus laiko daugybei valandų prie veidrodžio, ar ieškodamos vakarinės suknelės išėjimui pasivaikščioti su drauge į parką, būkite paprastos, bet neprastos, nes mūsų daugelio laimė aplanko būtent tada, kai mažiausiai jos tikimės. Tad išnaudokime savo laiką turiningai, geroje ir mūsų širdžiai mieloje kompanijoje. Gyvenkime ir švytėkime pirmiausiai dėl savęs, o tuomet jau šiek tiek ir dėl kitų.

Mielosios, didžiausios Jums Sėkmės!

Su Meile, Aš.

 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.