Koją pakišo Lietuvos istorija
Laikydamas istorijos egzaminą supratau aibę svarbių dalykų, apie kuriuos nesusimąstydavau anksčiau.
Tas baltas popieriaus lapas prieš mano akis akimirką man nieko nebereiškė. Paskendau kur kas gilesniuose apmąstymuose, vedančiuose prie supratimo, kodėl man koją pakišo ta egzamino dalis, kurioje ir kalbama apie mūsų Tėvynės, amžiais pavergtos ir nuolat ujamos, okupuotos, tremtos ir degintos, bet vis dar išlikusios šalies, istoriją.
Dar prieš kelerius metus vartydamas savo pradinių klasių testus akimi stabtelėjau ties klausimu: „Kas viduramžiais valdė Lietuvą?“
„Karaliai“, – išvargusiomis, neproporcingomis raidėmis baltame lape sukeverzota mažamečio vaiko rankomis.
„Ah“, – atsidusau supratęs, kad tai buvo mažo vaiko svajonė būti šalies, kurią valdė karaliai su didžiulėmis karūnomis, piliečiu.
O šiandien esame šalis, kurios nelepina įspūdingi naftos, aukso ar sidabro ištekliai, todėl Dalia Grybauskaitė niekada neskrido pas Donaldą Trumpą siūlyti įspūdingos milijardų dolerių vertės sandorio.
Lietuva nebuvo ta šalis, kuri atrado jūrų kelią į Indiją ir čia negimė Liuterio tezės, pagimdžiusios reformaciją. Lietuviai neišrado nei spausdinimo mašinų, nei garo.
Tiesa, tuo metu, kai kažkas svarstė, ar žemė galėtų būti apvali, ar mus laiko gravitacija, kirviais ir kardais kapojom galvas visiems šventiesiems, drįsusiems įžengti į mūsų pagonių teritoriją.
Bet šiandien turime jau tokį protą, gebantį visą pasaulį stebinti išradimais lazerių srityje, į visatos beribes tarytum mūsų svajonės erdves paleidome pirmąjį lietuvišką palydovą (JAV praėjusiame amžiuje jau spėjo pabuvoti mėnulyje), o mūsiškiai Steponas Darius ir Stasys Girėnas tarpukariu pirmąsyk perskrido Atlantą (tik šiandien neturime net lietuviškų oro linijų, nes neužtenka ne tik lėktuvams, bet ir slaugos ligoninėse mirti pasmerktų senolių pampersams, ką jau kalbėti apie kokybišką gydymą ir vaistus).
O kitos šalys šiuo metu svarsto, kaip apgyvendinti Marso, ar blogiausiu atveju – mėnulio teritorijas. Mes vis dar svarstome savose teritorijose išnaikinti lauko tualetus. Pažanga.
Kitaip tariant, laikiau istorijos egzaminą ir norėjosi bliauti tarytum tikrai lietuviškai karvei, kurios būrys niekaip nesugeba įlipti į pasaulio pažangos medį.
Prisiminė „Šventinį bankucheną“
Savo optimizmo egzamino aš neišlaikiau ir supratau, kad dar daug dalykų nepadaryta. Ir dar daug kas neatsitiks – mes neišbrisime iš skolų, jei nesivaduosime iš kitų valstybių įtakos, neišgelbėsime alkstančios penktadalio (tiek žmonių gyvena ties skurdo riba arba dar žemiau) Lietuvos, jei ir toliau didės infliacija, Seimas begėdiškai kels sau atlyginimus ir lauksime sekančios kas dešimtmetį visą pasaulį apimančios krizės ir tikrai neįgysime tolerantiškos valstybės statuso, jei ir toliau akmenimis, lazdomis, komentarais internete, žvilgsniais, o dar baisiau – kumščiais gatvėse pulsime kitos rasės, tautybės ir orientacijos žmones.
Viena iš istorijos egzamino dalių – mūsų, o ne pasaulio, šalies viduramžių istorija, man pakišo kiaulę kaip kokiam veganiško maisto restorano savininkui.
Vytautas ir Gediminas – du žmonės, kuriuos galėjau sakyti pažinęs (tik, žinoma, ne asmeniškai) iš gandų.
Pusė visų atsakymų surašiau iš atlikėjo „Šventinis bankuchenas“ kūrinio „Lietuvos istorijos repas“ žodžių.
O štai atsakinėdamas į klausimus apie Antrąjį pasaulinį karą, Potsdamo konferenciją ir, žinoma, Ameriką jaučiausi tarytum pirma lietuviška karvė, įsikabarojusi į medį. Spėju, egzamino salėje daugelis moksleivių žinojo atsakymus į klausimus apie Antrojo pasaulinio karo reikšmę, Stalino ir Hitlerio romaną, virtusį audringomis skyrybomis.
Beje, mano nuomone, tarpukariu buvome tikrai nebloga šalis. Bent iki 4 dešimtmečio pabaigos. Nekalbadieniai su Lenkija dėl Vilniaus, Vokietijos ir Lietuvos peštynės dėl Klaipėdos krašto ir nekaltas flirtas su Sovietų sąjunga, pasibaigęs išprievartavimu, davė man nemažai taškų.
Man buvo įdomu tai, kad klausimai apie pasaulio istoriją pasirodė kur kas lengvesni nei apie krašto, kuriame gyvenu.
Atrodo, veržiamės į pasaulį ieškodami, kaip tą šventą Lietuvos karvę pagaliau išmokyti lipti į medį.
Bet, tikiu, kad mes nepamiršime savo namų. Tokie jau tie vaikai. Todėl atleiskite man, jei ant mano sienos kabo ne Čiurliono paveikslai, o angliškas užrašas. Bet aš turiu šiandien juo tikėti. Tam, kad dar daug dalykų būtų padaryta. Ir pieštume ateities Lietuvai tokią istoriją, kad pagaliau mūsų proanūkiai norėtų mokytis jos labiau, nei pasaulio. Arba bent ne mažiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
