Atgarsiai po egzamino
„Dievaži, žmonės keisti“, – mąsčiau slinkdamas akimis teksto „Abiturientas po istorijos egzamino: „Norėjosi bliauti kaip lietuviškai karvei“ komentarų skiltyje.
„Mes turbūt nebemokame jiems paaiškinti, ką išties mąstome“, – ištarė gera draugė, taip pat rašytoja, kurios irgi nebesupranta jos pačios skaitytojai.
Geriu karštą arbatą ir mąstau: „Taip, antraštė apie bliaunančią karvę jiems sukėlė šoką. Jie neskaitė teksto. Arba jį skaitė ir kaip reikiant susimovė jį suvokdami. Mes mokam paaiškinti. Jie nemoka suprasti. Lyg tikra klasės gale susispietusi galiorka“.
Laikydamas lengvą istorijos egzaminą neblioviau dėl sunkių klausimų apie Lietuvą, nors skaitytojai suprato kitaip. Tiesiog norėjosi verkti dėl minčių, netikėtai užklupusių apie sunkią Lietuvos dalią, kurios mes, mokiniai, nenorime mokytis – jau bloga nuo hiperbolizuotos mūsų šalies šlovės ir jos menkos pažangos: net šiomis dienomis, kai kitos valstybės jau svarsto, kaip apgyvendinti Marso teritorijas, mes vis dar svarstome, kaip savose (ne Marso, o Lietuvos) teritorijose išnaikinti lauko tualetus. Ir tai, koks šis bulvių kraštas yra atsilikęs, rodo visa mūsų krašto istorijos kreivė.
Žodžiu, aš esu tikras verksnys.
Tačiau yra gera naujiena – tai supratusi (bent tas mintis apie Lietuvą, o ne mano ašaras), jaunoji Lietuvos karta gali viską pakeisti.
Šįkart ruošiuosi parašyti tai, dėl ko ir vėl užsitrauksiu vargšų nesusipratusių žmonių ir jaunimo amžinų kritikų nemalonę – jie ir vėl sakys, kad esu nevykėlis, kuriam viskas blogai ir egzaminas buvo sunkus, todėl reikėjo mokytis, o ne durnių volioti.
Tokiems tiesiai į akis norisi pasakyti tik viena – jie tikrai gali trenkti duris ir toliau su pasimėgavimu skaityti savo slapta išsaugotus Lenino raštus, nes jų senovinio mąstymo aš net nesiruošiu pakeisti.
Ir vėl norėjosi žliumbti
Trečiadienį laikiau dar vieną egzaminą. Šįkart – geografijos. Tikėjausi ko nors gražaus – kad aprašysiu mūsų gražią Lietuvos gamtą, Kuršių Nerijoje supustytas kopas, žydinčias rožes ir joms palankų klimatą, augančią Lietuvos ekonomiką (čia nelabai gražu, nes kuo daugiau fabrikų, tuo blogiau gamtai) ir įstabius pasaulio upynus bei planetos plaučius – atogrąžų miškus, gaminančius mums deguonį.
Išaušo idiliškas rytas, net atsikėliau beveik laiku ir paskubomis pasimėgavau karštos arbatos puodeliu. Bėgau į egzaminą gerus kelis šimtus metrų nuo savo namų ir štai – mane draugiškai pasitinka egzamino prižiūrėtoja.
Išdalinami A4 formato balti popieriaus lapai, perskaitomas instruktažas ir skelbiama egzamino pradžia.
„Kurios elektrinės prisideda prie rūgščiųjų lietų susidarymo?“, – pateiktas klausimas, kuris jau verčia susirūpinti.
Atsakau ir varau toliau.
Pažvelgiu į kraupų vaizdą – Lietuvos gimstamumo ir mirtingumo diagramą. Vos neištinka panikos priepuolis – man net nereikia skaičiuoti būsimos savo pensijos, nes jos tiesiog nebus kam mokėti.
Gerai, kad dar Lietuvos emigracijos diagramos nepateikė – būtų ištikęs širdies smūgis.
Po to – dar vienas jau beveik sužlugdyto optimizmo išbandymas: klausimai apie smegduobes (labas, Biržų rajone) ir jų keliamas problemas. Smagiai aptariu, kad vienas iš pavojų – skradžiai į žemę prasmengantys namai su visais juose esančiais žmonėmis. Tikrai smagus klausimas ir dar smagesnis mano atsakymas.
Negana to, viename egzamino šaltinių sužinau, kad pasaulį gali ištikti badas, nes dėl neteisingai pučiančių karštų vėjų (taip, išgirdote teisingai – vėjai gali pūsti ir neteisingai) Indonezijoje, kuri mus gerai pamaitina, prasideda sausros, o Pietų Amerikoje tampa labai drėgna, nors įprastai turėtų būti atvirkščiai.
Diagrama, rodanti, kad 2050 metais prognozuojama, jog dar labiau pasens Europa – ir aš tarp tų senyvų išlaikytinių jau prisidėsiu – po Lietuvos rodiklių jau nebeatrodė tokia šokiruojanti.
Ir galiausiai finalas – Graikijos politinės ir ekonominės (o dieve, padėk) problemos. Kad tave skradžiai! Bandau keliose eilutėse paaiškinti, kad tegul pirma jie susitvarko ekonomiką ir mažiau taškosi eurais, o tada jau ir apie politiką bus galima kalbėti, bet suprantu, kad toks atsakymas ne kaži kam patiks. Bent graikams tai tikrai.
Ir vėl norėjosi žliumbti dėl mūsų laukiančių iššūkių. Akimirką pagalvoju, kad čia ne mano skaitytojai keisti. Čia aš keistas, kad kai laikau egzaminus, kurių metu atlaikau didžiausius savo iššūkius per visą 12-kos mokymosi metų laikotarpį, staiga galvoju ne apie teisingus ar neteisingus atsakymus, o paskęstu apmąstymuose ir jau beveik mintimis palieku šią galaktiką.
Bet tenka grįžti į Žemę. Geriausia šio egzamino dalis buvo ta, jog po visų sunkumų pagaliau galėjau pasimėgauti gamta – klausimai apie Kuršių Nerijos kraštovaizdį atpalaidavo ir leido suvokti, kad ne viskas dar prarasta.
Mane visada žavėjo vanduo ir sraunios, per žemę išsikerojusios ir į jūrą tekančios upės. Net jei jos ir pavaizduotos užduočių lape. Nė velnio nenumanau, kuriuo atveju teisingai pavaizduotas upių baseinų reljefas. Bet tai niekis, palyginus su tuo, kokios tos upės gražios ir kokius nuostabius intakus jos turi.
Nenusimenu, o net atsipalaiduoju po šio klausimo apie gamtą.
Egzaminai – nereikalingi
Laikydamas tris – lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos – egzaminus, nė velnio nesupratau, ką aš išvis veikiau juose.
Viena vertus, juokinga, kai mėginama visą 12-kos metų darbą patikrinti per 3–4 valandas. Kita vertus, jaučiuosi lyg drugys lavoninėj – koks man skirtumas, kur skraidau, bet vis tiek nejauku. Tik svarbiausia, kad aš vis dar esu savimi, o ne panašus į „būtent taip ir ne kitaip“ mąstyti užprogramuotą robotą.
Šie egzaminai man nebuvo svarbūs, jei mes kalbame apie atestatą ar įvertinimą.
Jie tapo mano laisvės egzamino simboliu. Savo laisvės egzaminą aš išlaikiau – net per tas kelias valandas, kurioms mus ruošė visus 12 metų, aš spėjau pasvajoti, mąstyti kitaip, nerašyti nieko, kažko nežinoti.
Aš netikiu, kad egzaminai lemia tai, ar žmogus yra geras, ar blogas. Ir net tai, ar jis protingas. Jie (egzaminai, o ne kažkokie mistiniai jie) tik verčia mus konkuruoti ir tapti keistais atsiskyrėliais, o ne dirbti kartu, nors metų metus kartojama – turime būti kartu, tik komandoje pasiekiame pačių geriausių rezultatų, svarbu išmokti dirbti drauge.
Todėl gerai, jog jaunimas vis dar mėgina prisišaukti sveiką protą ir metų metus vis kartoja, kad egzaminai yra nereikalingi. Tai nepasikeis tol, kol nesikeis visa Švietimo sistema iš esmės.
Jei žmogus neatitinka sistemos standartų, reikia keisti ne jį, o sistemą. Todėl blioviau ir bliausiu. Tą daryti, ko gero, moku geriausiai. Juk vis tik įgūdis, ar ne?
Aš esu laisvas žmogus ir galiu daryti ką noriu. Galėjau mesti mokyklą ir egzaminų nelaikyti. Nedrįsau – savo galvoje aš vis dar įkalintas.
Bet gali ateiti diena, kai atsikelsiu ir jau ruošiuosi į darbą, kai staiga šaus kokia beprotiška mintis. Pavyzdžiui, susikrausiu lagaminus ir viską metęs lėksiu į Afriką tą pačią sekundę, kai laikrodis jau rodys mano darbo laiko pradžią. Ir man tai nerūpės. Mes visi laisvi, kad ir kiek egzaminų (ne)išlaikėme.
Žinoma, išmes iš darbo ir turbūt atjungs elektrą bute – tokia bus mano laisvės kaina.
Bet kad ir kiek man kas nors kals į galvą, jog atestatas yra ateities garantas, aš vis tiek nesuprasiu, kodėl. Ir kuo tas atestatas man padės toje Afrikoje, kai bėgsiu nuo pamišusio dramblio, kurio namus suniokojo kvalifikuotus (ir labai gerai egzaminus išlaikiusius) darbuotojus turinčios pasaulinės verslo kompanijos. Ar šįkart pavyko suprasti šias mintis? Ar čia ir vėl tik blioviau dėl sunkaus egzamino, a?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
