Užgesusio vyro artimieji pakraupę – ligoninėje pasityčiota ir po mirties

Su šeima pageidautume visiško konfidencialumo, kad mūsų nepradėtų persekioti, bet norėčiau „padėkoti“ medikams už pagreitintą mano vyro mirtį. 

Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Gedintys vyro artimieji pakraupę, kaip medikai elgėsi su jų giminaičiu.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Žmona

Jun 28, 2018, 12:14 PM

Reikėjo atsivežti net termometrą

Dėl progresuojančio vyro kepenų nepakankamumo  buvome siunčiami į aukštesnio lygio ligoninę kitame mieste, bet pakliuvome į sovietinius laikus.

Priskirta rezidentė nesiteikė apsireikšti kelias dienas, galvojome, savaitgalis, išeiginės. Po savaitgalio ir vėl nieko nesulaukiame. Pradėjome patys ieškoti, pasirodo, išvyko į užsienį. Mes palikti be pagalbos... 

Žmogus diabetikas, bet insulinas buvo leidžiamas kaip papuola. Dažniausiai visai neleido, atseit, pagal poreikį, nors gliukozės kiekio niekas jam net nebenustatinėjo, kol galiausiai pareiškė, kodėl savo aparato neatsivežėme. 

Jei būtume žinoję, viską galėjome atsivežti – ir aparatą, ir vaistų, net ir savo termometrą, nes, pasirodo, ligoninė jų neturi. Tačiau per daug pasitikėjome medikais.

Užsikimšus kateteriui visas skystis sulašėjo į paodį, ranka sutino kaip kaladė. Kvietėme seselę, bet mums buvo pareikšta: „Prisigalvojat nesąmonių“. Gydymas – mūsų problema – dėkite kompresus, pirkitės tepaliukus. Ir niekas net nesiteikė atsiprašyti.

Būklė blogėjo

Nors vyrui buvo statomos lašinės, bet nuimti diuretikai, atseit dėl to, kad kenkia kepenims. Bet kaip vėliau sužinojau, paskirti stiprūs analgetikai, kurie griežtai buvo kontraindikuoti dėl kepenų nepakankamumo, nors žmogus nė karto nėra pasiskundęs, kad jam skaudėtų. Tai šitie vaistai, anot medikų, nekenkia nei kepenims, nei inkstams.

Po kelių dienų ligonio būklė akyse pradėjo blogėti, bet visiems gydytojams viskas buvo normalu. Esu dirbanti ir prilakstyti į kitą miestą kiekvieną dieną negaliu. Todėl dažnai skambinau klausti vyro apie jo būklę. Galiausiai su juo telefonu susišnekėti nebegalėjau. Rezidentė pripažino, kad inkstų būklė blogėja, bet jokių priemonių nesiėmė. Dializės gal dar nereikia, nes kažkoks rodiklis nepasiekęs ribos. Ką gi pasitikiu, visgi medikai.

Nusėtas mėlynėmis

Vieną dieną ligonis besikeldamas iš lovos išvirto, susitrenkė galvą, nusibrozdino veidą, bet už pakarpos į palatą atitemptai rezidentei tai nė motais, apžiūrėjo akis – galvos sutrenkimo nėra. Dėl atsisakančių inkstų lašinami skysčiai pradėjo kauptis raumenyse, ligonis pradėjo sparčiai tinti, pilvas didėti akyse, kvėpavimas tapo švokščiantis, žmogus vos prakalbėjo. Bet medikai neatlyžo: „Ko jūs norite, visai normaliai kvėpuoja.“ 

Nesuprantu, kas tai – nemokšiškumas, beširdiškumas? Žmogus pradėjo sunkiai ryti, springti, nebevalgyti, bet viskas, ko sulaukėme iš medikų, tai patarimo: „Jūs jį įkalbėkite valgyti, nes gali hipoglikeminė koma ištikti.“

Savaitgalį nuo ankstyvo ryto atlekiu į ligoninę ir pakraupstu pamačiusi vyrą: žmogus per keletą dienų pavirto zombiu. Visas sutinęs, geltonai rudas, mėlynas dėl trinkančios kraujotakos, inkstai nebefunkcionuoja. Aš matau – žmogus panyra į komą. Ne, į komą medikams tai nepanašu. 

Visą dieną žmogų dar prakankino bandydami išsiaiškinti, ar tikrai inkstai nebeveikia. Galiausiai dar suleido neaiškių analgetikų ir valandos laikotarpyje vyras paniro į labai gilią komą. 

O tada prasidėjo lakstymas: reanimacija, jungimas prie dializės ir guodimas, kad paskambins, kai viskas bus baigta. Manau, kad jeigu mes nebūtume buvę, tai žmogus būtų paliktas numirti palatoje ir dar neaišku, kada tai būtų pastebėję.

Pasityčiojo po mirties

Galiausiai iš mūsų dar sugebėjo pasityčioti, kai atvykome mirties liudijimo ir parsivežti palaikų. Atvažiavome 9 val., ryto. Liepė valandą laukti, po to dar valandą. Ir taip 3 valandas. Visiems nusispjauti, kad atvyko laidojimo firma ir kad mes su kiekviena minute nukenčiame finansiškai. Kol nebuvo pakeltas balsas ir pradėta trankyti durimis, tol mirties liudijimas neatsirado. 

Tačiau didžiausias šokas ištiko grįžtant namo į gimtąjį miestą. Atidžiau panagrinėjus mirties liudijimą pamačiau, kad išrašymo iš ligoninės data yra ankstesnė nei mirties. Vėl skambinam į skyrių ir gaunam akiplėšišką patarimą grįžti atgal. Laba diena, mes jau visai prie namų, už kelių šimtų kilometrų. Atsiprašyti nereikia, paskambinkite vėliau. Kodėl mes turime skambinti, klaida jūsų, o ne mūsų. Sakė paskambins, tai skambina po šia diena...

Nesakau, ne visi medikai tokie, yra tikrai atsidavusių ir nerūšiuojančių ligonių pagal jų kišenės dydį, ir tokių tikrai teko sutikti, bet šiame skyriuje nesutikome nė vieno tokio. Garsiai rėkiate, kad jūsų maži atlyginimai, bet pagal tokį darbą, pagal požiūrį į žmogų, jūs neverti nė minimalios algos. 

Požiūris pribloškė

Nežinau, gal šito žmogaus lemtis būtų buvusi tokia pati, gal niekas jam ir nebūtų padėjęs, bet mes būtume galėję sakyti, kad padarėte viską, ką galėjote. O šituo atveju nebuvo nė pirštas pajudintas, kad būtų gelbėjama žmogaus gyvybė. 

Aš puikiai suprantu, kad mano vyras sunkiai sirgo ir jo sveikatos duomenys buvo blogi, bet negaliu suprasti, jei jis buvo toks beviltiškas, tai kam jį reikėjo priimti? Mūsų ligoninė išsiuntė jį su tikslu gelbėti žmogų, o ne numarinti. 

Paliatyvią pagalbą mes galėjome gauti ir savame mieste, kur ji tikrai šimtus kartų profesionalesnė. Gydytojai mums į akis pasakė, kad jau prieš 3 metus vyrui nebeturėjo žadėti ilgo ir laimingo gyvenimo, bet žmogus visą tą laiką gyveno pilnavertį gyvenimą, dirbo, keliavo, pats save prisižiūrėjo, ant lovos negulėjo ir mirties nelaukė. 

Galbūt anksčiau ar vėliau šito žmogaus likimas būtų buvęs toks pat, bet toks požiūris į žmogų  tokioje ligoninėje, besigiriančioje savo pasiekimais, tiesiog pribloškė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.