2017 metų pabaigoje „pasireiškė“ rašytoja Rūta Vanagaitė. Nesiimu spręsti, ar ji tą darė savo iniciatyva, ar kieno įkvėpta. Surinkusi „faktus“ ji teigė, jog A. Ramanauskas esą buvęs KGB agentas. Kilus visuotinei pasipiktinimo audrai, 2017 m. lapkričio 3 dieną ji atsiprašė tautos ir pareiškė suklydusi. Visi mes galime suklysti. Nuo klaidų niekas neapdraustas.
Tačiau Vanagaitė ne vienintelė „suklydusi.“ Štai Klaipėdos miesto Tarybos narys Viačeslavas Titovas pasipiktino klaipėdiečių sumanymu įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą pakabinant atminimo lentą ant pastato sienos, kur tuometinėje mokytojų seminarijoje 1937–1939 m. šis laisvės kovotojas mokėsi.
Titovo mestą kaltinimą, kad A. Ramanauskas atsakingas už 8 tūkstančių taikių piliečių nužudymą, taip pat laikau absurdišku, kaip ir Vanagaitės teiginius, nes jis paremtas eiline okupantų klastote.
Laisvės kovotojų vadai veikė griežtai prisilaikydami Karo lauko teismo nuostatų, kurios draudė žudyti nekaltus civilius gyventojus. Mirties bausme jie baudė išimtinai tik okupantų šnipus ir išdavikus. Prieš tai juos keletą kartų perspėdavo, dažniausiai raštu.
Jeigu laisvės kovotojai būtų elgęsi taip, kaip teigia Vanagaitė ir Titovas, argi tuomet jie būtų galėję išsilaikyti net dešimtmetį, kovodami prieš okupantus?
Priešingai, vietiniai gyventojai laisvės kovotojus mylėjo ir kiek galėjo jiems padėjo. Rizikuodami savo šeimos saugumu ir gyvybe, jie leisdavo kovotojams sodybose įsirengti bunkerius, tiekdavo jiems maistą ir informuodavo apie okupantų veiksmus.
Okupantai kovotojus vadino banditais, tačiau tikrovėje banditai buvo ne kovotojai už Lietuvos laisvę, o pačių okupantų struktūrų nariai ir jų talkininkai stribai.
Kovai prieš laisvės kovotojus jie sumanė klastingą metodą – suorganizavo taip vadinamų smogikų būrius, kurių sudėtyje dažnai būdavo panaudojami paimti į nelaisvę ir žiaurių kankinimų metu palūžę kovotojai. Šie būriai, aprengti partizanų uniformomis, prisidengdami pastarųjų vardu, žudė nekaltus Lietuvos gyventojus. Čia pateikiame tik keletą jų „veiklos“ pavyzdžių.
1946 m. rugsėjo 22 d. Trakų aps. Grendavės kaime smogikai nušovė 4 laisvės kovotojus. Kad neliktų liudininkų, jie išžudė visą sodybos šeimininkų Blaževičių šeimą.
1948 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities Pažaislio valsčiuje jie nušovė 6 kovotojus ir sodybos, kurioje vyko susitikimas, šeimininką Juozą Griškelį, jo žmoną Agotą, dukterį Skirmantę, vieną nežinomą merginą ir 70-metę Griškelio motiną.
1951 m. balandžio 10 d. Utenos r. Strazdų kaime smogikai sušaudė B. Vaičėno vadovaujamą 7 kovotojų būrį, sodybos šeimininką J. Čibirą, jo motiną Marcelę, uošvę Teofilę Tijūnelienę ir nėščią Juozo žmoną Teofilę.
Okupantai naudojo ir kitas provokacijas, kurių metu ir nuo partizanų rankų žūdavo nieko dėti žmonės. Be to, tuo metu Lietuvoje buvo labai daug banditų-prisiplakėlių, kurie neretai vilkėjo partizanų uniformas.
Jų tikslas buvo ne kova prieš okupantus, o turto plėšimas. Tokius kriminalinius nusikaltėlius naikino patys partizanai. Įdomu, kad okupantai juos laidojo kaip „banditų“ aukas. Tačiau partizaninio karo metu būdavo visko. Kartais padarydavo klaidų ir laisvės kovotojai, viršydami savo galias.
Kaip pavyzdį galiu pateikti klubo susprogdinimą Šimonyse 1949 m. gegužės d. Tai buvo jų klaida. Tačiau šimoniškis Rimas, remdamasis jo senelio nuomone, teigia, kad ir šį teroro aktą įvykdė patys stribai, nes šimoniškiai labai globojo laisvės kovotojus.
Tik dėl tokių žiaurių metodų okupantams galiausiai – po ištiso žiaurių kovų dešimtmečio – pavyko palaužti lietuvių pasipriešinimą. Ne gana to, jau pasibaigus laisvės kovoms, jie išvystė masinę dezinformacijos ir klastočių gamybą.
Tam, kad diskredituotų lietuvių pasipriešinimą okupantams ir parodyti pasauliui, kad čia vyko ne išsivadavimo kova, o banditizmas. Tam tikslui buvo pajungta literatūra, kinas ir kitos priemonės. Dirbo gausus būrys „specialistų“, kuriems vadovavo KGB. Visi okupantų „dokumentai“ paremti klastotėmis ir melu. Jie kruopščiai slėpė net savo gyvosios jėgos nuostolius.
Ponia Vanagaitė ir ponas Titovas matyt pamiršo, kad ne Lietuva okupavo Rusiją, o Raudonoji armija po pergalės prieš Vokietiją „užmiršo“ pasitraukti iš Lietuvos ir pradėjo čia žiaurų terorą prieš Lietuvos gyventojus. Dėl to už visus nusikaltimus, kurie vyko tuo metu, pirmiausia atsakingi okupantai.
Lietuviams nebuvo didelio pasirinkimo: prisitaikyti, kolaboruoti su okupantais arba kovoti. Pastarąjį kelią pasirinko tokie idealistai, kaip Adolfas Ramanauskas. Buvęs jo bendražygis Juozas Jakavonis-Tigras teigia, kad A. Ramanauskui buvo svetimas žiaurumo jausmas. Šis žmogus buvo švelnaus ir tolerantiško charakterio humanistas.
Kitas klausimas – ponios Vanagaitės ir Titovo veiksmų vertinimas. Galima įtarti, kad šių akcijų autoriai ne jie, o neįvardyti jų šeimininkai. Vyksta aršus informacinis karas prieš mūsų Tėvynę. Šiuo atveju, matyt, siekiama diskredituoti laisvės kovotojus, o pono Titovo veiksmuose galima įžvelgti ir norą sukelti tarpnacionalinę nesantaiką.
Ką daryti? Gyvename demokratinėje Lietuvoje, kur žmogus turi teisę galvoti ir sakyti netiesą ar absurdiškus dalykus. Dėl to tokių veikėjų atžvilgiu neturėtų būti taikomos administracinio ar juridinio poveikio priemonės. Įmanomas tik moralinis pasmerkimas. Klaipėdiečiai tą ir daro Titovo atžvilgiu. Juk svarbiausia – žodžio laisvė! Jeigu mes elgsimės priešingai, Maskvos ideologams suteiksime pretekstą kaltinti Lietuvą žodžio laisvės slopinimu ir tokiu būdu pilsime vandenį ant Maskvos ideologų malūno. Vanagaitė tautos atsiprašė, o Titovo žodžius vargu ar teisėsaugai pavyktų įrodyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
