Pedagogės vyras atskleidė, kas nutiko žmonai išėjus iš darbo

Mokytojų dieną minim su trenksmu. Tik vadinam kitaip. Mūsų namuose tai „buvusios mokytojos diena“. 

 Iš darbo išėjusios pedagogės gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Iš darbo išėjusios pedagogės gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vyras

Oct 5, 2018, 6:39 AM

Paprašė mesti darbą

Esu pedagogės vyras, žinau kaip gyvena ir dirba pedagogai, ne iš nuogirdų. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti: mokytoja šeimoje – nelaimė šeimai. 

Dešimt metų žiūrėjau, kaip kankinasi mano žmona ir pats kankinausi. Galop vieną gražią dieną pasakiau: „Baigiam šitas nesąmones. Tavo pasiaukojimo niekam nereikia, o štai man reikia tavęs gyvos ir sveikos. Jei tavęs nemylėčiau, man būtų giliai nusispjaut, bet aš tave myliu. Todėl negaliu matyt, kaip iš linksmos, pozityvios moters virsti pasauliu nusivylusiu žmogumi. Pažadu tave išlaikyti iki dienų pabaigos, tik mesk tą prakeiktą darbą“. 

Žmona protinga moteris. Neįsižeidė. Jau rimtai viską apsvarstėm. Prieš dvejus metus, spalio pabaigoje parašė prašymą išeiti iš darbo. Pagerėjimą pajutom beveik iš karto.

Pasikeitė atmosfera namuose
 
Po poros savaičių pastebėjau, kad žmona daugiau nekelia balso nei ant manęs, nei ant vaikų. Anksčiau būdavo vos kas, tuoj namie riksmas, ašaros.

Po darbo su mokiniais grįždavo tokia dirgli, kartais bijodavau net prisiartinti. Apeidavau ratais, ant pirštų galų, kad tik neužkabinčiau. Rodės, žmogui per tas kelias valandas gyvam nudiria odą, kur bepaliesk, ten skauda. 

Pradėjo ramiai miegoti naktimis. Vaistai nuo skrandžio rūgštingumo, kraujospūdžio ir raminamieji guli spintoje neliečiami. Žmona nustojo kiekvieną vakarą šiugždenti pakuotėmis ieškodama čia vienos, čia kitos tabletės. 

Pagaliau nustojo vilkti iš namų daiktus. Kalbu visiškai rimtai. Vaikų piešimo sąsiuviniai, guašas, rašikliai, spausdinimo popierius ir žirklės nustojo dingti šviesos greičiu. Spausdintuvo kasetės nepakakdavo pusmečiui. Dabar tą pačią atsipūtę naudojam trečius metus. Vien paskaičiavus, kiek popieriaus ir dažų išpleškindavo krūvoms nereikalingų „dokumentų“, vertėjo tą darbą mesti seniai.

Niekada nepamiršiu vieno įvykio. Žmona nedirbo jau porą mėnesių. Grįžtu po darbo į namus, o ten malonus akiai vaizdelis: padengtas stalas, žmona su makiažu, švytinti pasipuošusi ir laiminga. Klausiu: „Kokia proga?“ Ji man kvatodama: „Paskaičiavau, kad manęs jau du mėnesius niekas nesiuntė toli toli ir paskutiniais žodžiais nekoliojo! Nusprendžiau, kad reikia atšvęsti!“

Dar vienas dalykas, kuris džiugino ir įnešė harmonijos į šeimą, tai – tylintis žmonos telefonas. Anksčiau tas prakeiktas prietaisas nenutildavo nei dieną, nei vakare, nei savaitgaliais. Nustojo kasdien skalambyti žmonos auklėtinių mamos. Pagaliau vakarais pasidarė ramu. Niekas valandų valandas nenagrinėjo vaikiškų rietenų ir neklykė: „Kur jūs buvot, kai suplėšė mano vaiko penalą!? Kokia jūs mokytoja?“ 

Siūlė grįžti

Po pusės metų, kai žmona susirado naują darbą, pastebėjau ir kitus malonius pasikeitimus. Regis dirba ilgiau, o man ir vaikams atrado daugiau laiko. Grįžta pavargusi, bet grįžta laiminga. Visos darbinės problemos lieka už lauko durų. Nebesineša jų į namus. 

Baigėsi ir taip vadinami ištisiniai posėdžiai, prieš kuriuos žmoną ištikdavo panikos priepuoliai. Žmona nebuvo mokyklai vadovaujančios (tiksliau karaliaujančios) direktorės favoričių sąraše, todėl dažnai po posėdžio grįždavo apsipylusi ašaromis. Baigėsi ir tėvų susirinkimai. Pamenu, išeidavo šeštą vakaro, parsirasdavo į namus pusę dešimtos. Sukaitusi, persinervinusi, plyštančia galva. 

Pagaliau žmona pražydo. Vėl tapo panaši į tą mergaičiukę, dėl kurios kažkada pamečiau galvą, vos pamatęs. Atsitiesė tikrąja to žodžio prasme. Nebeslampinėja po namus susimetusi į nervinį mazgą. Nustojo jaustis užguita, kaip į kampą lazda įvarytas žvėris. 

Susitvarkė reikalai ir kitose, intymesnėse srityse, bet apie tai nesiplėsiu. Susitvarkė ir taškas. 

Ir pabaigai. Rugpjūčio viduryje žmonai paskambino iš buvusios darbovietės. Maloniai (nežinau kiek nervų tai kainavo mokyklos direktorei) paklausė, ar žmona negalėtų grįžti. Žadėjo pilną krūvį, mat su matematikais pasidarė visai prastai. 

Su didžiausiu malonumu žiūrėjau, kaip žmona paklauso, pakelia antakius ir išrėžia: „Atgal į pragarą už 500 eurų? Ačiū, bet nė už ką“.
 
O jei būtų atsakiusi kitaip, būčiau pradėjęs sienom lipti. Pragaras darbe virsta pragaru namuose. Jei būtų pasakiusi „grįžtu“, aš būčiau pasakęs: „Skyrybos!“

Tad noriu pasveikinti su profesine švente visus pedagogus ir jų šeimų narius. Noriu visiems jiems palinkėti tik vieno – kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. 
O kas neištvers, lai keičia darbą. Blogiau nebus, kalbu iš nuosavos karčios patirties. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.