Senolės ištarti žodžiai skambėjo šiurpiai, bet netrukus suprato, kokie pranašiški jie buvo

Niekada netikėjau pasakojimais apie šia žeme klaidžiojančias mirusiųjų dvaseles. Kai iškildavo sunkios gyvenimo situacijos, nesikreipdavau į būrėjus, spręsdavau jas pati, be anapusinių jėgų įsikišimo.

Naktį senolės ištarti žodžiai buvo pranašiški. Ryte šeimą pasiekė liūdna žinia.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Naktį senolės ištarti žodžiai buvo pranašiški. Ryte šeimą pasiekė liūdna žinia.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Naktį senolės ištarti žodžiai buvo pranašiški. Ryte šeimą pasiekė liūdna žinia.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Naktį senolės ištarti žodžiai buvo pranašiški. Ryte šeimą pasiekė liūdna žinia.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Danutė

Oct 31, 2018, 8:20 PM

Seserų draugystė

Kiekvieną vaikystės vasarą aš, mano sesuo ir pusbroliai leisdavome babytės sodyboje Rytų Lietuvoje, tarp Švenčionių ir Utenos. 

Babytė visada buvo kieta moteris. Anksti palaidojusi vyrą, viena užauginusi mūsų tėtį ir dar trejus vaikus, išleidusi juos į gyvenimą, lengvai sutramdydavo ketvertą pašėlusių anūkų. Jei būdavo liepta nuravėti batvinius, o tik tada žaisti, bambėdami raudavom piktžoles, bet nedrįsdavom prieštarauti. 

Mes taip pat užaugome, baigėme mokslus, sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Dabar į babytės sodybą sugužėdavome dar gausesne svita: vaikai, anūkai, proanūkiai... Iki pat paskutinės minutės ji kratėsi mūsų pagalbos, laikė gyvulius, vėliau ožkelę ir keletą vištų, dar vėliau tik vištas ir vis nesutikdavo palikti gimtųjų namų. 

Prieš kelerius metus babytės atmintis pradėjo šlubuoti, šviesus aštrus protas susidrumstė, kaip užakusio tvenkinio vanduo. Ji nustojo suprasti gyvenanti dabartyje, tačiau kuo puikiausiai prisimindavo tai, kas vyko prieš penkias, šešias dešimtis metų. Dažniausiai kalbėdavo apie Teresėlę – savo seserį dvynę, kurios nesame matę. Dar prieš mano tėčio gimimą anoji ištekėjo už jauno inžinieriaus ir išvažiavo gyventi į kitą pasaulio kraštą – į Archangelską. 

Seserys nenustojo bendrauti, senelė rašydavo ilgus laiškus, pati sulaukdavo ilgų sesers rašytų laiškų. Rūpestingai sudėdavo tuos lygiu braižu margintus languoto popieriaus lapelius į dėžutę ir saugojo spintos stalčiuje, po išeiginėmis skarelėmis. Dažnai skaitydavo juos mums balsu. 

Babytė apsigyveno mano tetos namuose, jos globojama. Kasmet, per kiekvienas Vėlines mes važiuodavome aplankyti artimųjų kapų, uždegti žvakeles ir būtinai aplankydavome tetos šeimyną ir babytę, o tik tada grįždavome į namus. 

Keistas elgesys

Pernai taip pat išsiruošėme į kelionę, tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. Šiaip važiuodavome vienai dienai, be nakvynės, bet tąsyk pasijutau labai blogai. Pasigavau virusą, savijauta buvo klaiki, tad atvažiavę į tetos namus nusprendėme pasilikti su nakvyne. 

Teta paguldė mano šeimyną kitame kambaryje, o aš įsitaisiau ant sofos svetainėje.
Nuvarginti kelionės ir šokinėjimo aplink mane, namiškiai sumigo. Jaučiausi geriau, bet pati niekaip nepajėgiau užsnūsti. 

Varčiausi nuo šono ant šono, kėliausi išgerti mineralinio vandens ir pasimatuoti temperatūros. Ramybės nedavė mintis, kaip aš eisiu į darbą vos pavilkdama kojas, kaip suruošiu jaunėlį į darželį, o vyresnėlį į mokyklą. Guodžiausi, kad savijauta gerėja, kad iki rytojaus viskas susitvarkys... Supratusi, kad neužmigsiu, įsijungiau televizorių. 

Ir štai tada į svetainę tyliai atėjo babytė. Pasak tetos, ji dažnai vaikščiodavo naktimis, kalbėdama su žmonėmis, kurių jau seniai nėra šioje žemelėje. 

Atsikėliau nuo sofos, paėmiau babytę už alkūnės, kad prilaikyčiau. Pasisiūliau nuvesti ją atgal į lovą. Tuo metu babytė mūsų jau nepažindavo, todėl stengiausi elgtis kiek galima švelniau ir ramiau. 

Bet ji į mane nežiūrėjo. Žvelgė man virš galvos, tarsi kambaryje be mudviejų būtų dar kažkas, matomas tik jai vienai. 

„Tai, žinok, Teresėlės jau nėra“, – pasakė babytė. Pakartojo šitą frazę kelis kartus ir pradėjo pasikūkčiodama verkti. 

Išsigandau. Garsiai pakviečiau tetą. Kai ji atbėgo, sugirdėme babytei vaistų ir tik tada pavyko ją paguldyti į lovą. Babytė verkė iki pat užmigdama ir vis kartojo, kad nebėr Teresėlės. 

Dvynių ryšys

Kitą dieną jaučiausi daug geriau, grįžome į namus. Vėl įsukusi į kasdienybę beveik pamiršau, kas tąnakt įvyko tetos namuose. Tik po kelių dienų sužinojau, kad Lapkričio 1-osios naktį, už tūkstančio kilometrų, nuo insulto mirė babytės dvynė sesuo. Teresėlės jau nebuvo tarp mūsų, kai į svetainę atėjo babytė. 

Iki to laiko netikėjau paranormaliais reiškiniais. Žvelgiau į juos skeptiškai. Nelabai tikiu iki šiol. Tikiu, tik tuo, kad dvynius sieja daug artimesni ir glaudesni ryšiai, nei gali paaiškinti šiuolaikinis mokslas. Juk babytė pajuto, kaip gęsta jos dvynė sesuo, sužinojo apie tai, kai nežinojo niekas kitas. 

Mano babytė nebeprisimena, kad Teresėlė mirusi ir to nesuvokia. Jos atmintyje ta baltapūkė mergaitė tebelaksto vasaros pievomis, raško smilgas, ant kurių jos suvers pamiškėse išnokusių žemuogių saują. 

Jos dabartyje visi išėję artimieji tebėra čia: mano prosenelis Juozas, mano dėdė Antaniukas, kaimynai, tolimi ir artimi giminės, draugai. Jos dabartyje tai ne šiaurės vėjo blaškomos žvakių liepsnelės, ne juosvi kapų kauburėliai. Jos dabartyje jie vis dar jauni ir gyvi. 

Tačiau aš tikiu, kad tą naktį mano babytės protas buvo vėl giedras ir aštrus, kaip kadaise. Jei Dievas yra, jis gailestingai leido babytei atsisveikinti su seserimi. Leido ją apraudoti. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.