Priešais mane pagyvenusi moteris vargiai vedasi per pūgą namo kokių ketverių, penkerių metų vaiką.
Vaikas pavargęs, apkutotas iki ausų. Sunku klampoti sniego užneštais šaligatviais, todėl pradeda zyzti, paskui bliauti. Krenta ant kelių. Močiutė bando jį pakelti, vaikas nesistoja. Kojos linksta per kelius ir tiek.
Žodžiu, vaizdelis įprastas tiems, kas augino savus. Kas žino, ką reiškia pavargęs vaikas, kuriam pakeliui namo sugedo nuotaika ir užėjo ožiukai.
Priartėju pakankamai, kad girdėčiau, kas kalbama. Girdžiu, kaip močiutė pusbalsiu meiliai bando sudrausminti zyziantį anūką. Argumentuoja, kad jai sunku, kad iki namų visai netoli... Niekas nepadeda. Vaikas nesiduoda pakeliamas.
Galų gale, pavargusi kovoti su po sniegą besivoliojančiu vaiku, imasi paskutinio argumento: „Jei taip elgsiesi, paskambinsiu į vaikų teises ir tave pasiims.“
Aš vos nesuklupau tai nugirdusi, o vaikas tikrai nustojo ožiuotis. Senelės padedamas atsistojo, nusivalė rankutėmis kelnes ir striukės apačią. Klusniai įsikibo senelei į ranką. Netrukus pamečiau juos iš akių. Močiutė ir anūkas pasuko tarp daugiabučių.
Šitų žmonių nepažįstu. Skųsti ir skambinti atitinkamoms tarnyboms tikrai neketinu. Jokio smurto vaiko pagąsdinime neįžvelgiu, jau atleiskit. Mano nuomone, leisti tegu ir šitai aprengtam vaikui gulėti ant sniego tokioje temperatūroje, labiau panašu į smurtą. Net jei vaikui to labai norisi.
Močiutę kuo puikiausiai suprantu. Auginau savo vaikus. Žinau, ką reiškia vaikiški nikiai, kurie užeina ne vietoje ir ne laiku. Ne kartą yra tekę raminti saviškius, kai panašiai elgdavosi būdami maži. Aš subardavau ir ožiai išgaruodavo, bet dabar gi šiukštu. Gink dieve balsą pakelti, ar patempti vaiką už rankos, nes jau nebežinai, kas tave stebi ir kam tai parūps.
Ar tai pedagogiška? Manau, nelabai. Tik, ko gero, tai vargšei močiutei neliko kitos išeities, kaip imtis vaikų teisių argumento. Matyt, čia paskutinis šiaudas, kurio dabar galima griebtis, kai negali subarti sunkaus anūko ir nevalioji jo pakelti, kad nusineštumei į namus.
Susimąsčiau, kad kažkada mus taip pat gąsdindavo. Ką policininkais, ką nepažįstamais dėdėmis, kuriems atiduos. Ką raganomis. Užaugom ir daugiau nebijom.
Pasikeitė laikai, pasikeitė ir baubai. Pasirodo, dabar vaikus nuo mažens gąsdina tarnybomis, kurios buvo sukurtos tiems vaikams padėti.
Kodėl nesikišau? Nes pasąmonės gilumoje bijau kištis. Nuoširdžiai sakau. Šiais laikais gerais norais gali prisidaryti tiek bėdos, kad neišsrėbsi.
Ar ne ironiška?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2019 metų sausio 6 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
