Mes įpratę matyti, klausyti, jausti konfliktus tarp paciento ir mediko. Analizuojame ir komentuojame, bet nesusimąstome, kaip tarpusavyje bendrauja ir dirba medikai. Šis pasakojimas bus apie tai.
Pakliuvo į prestižinę ligoninę
Esu slaugytoja su 35 metų medicininio darbo stažu, svajojau pakliūti į gana prestižinę sostinės ligoninę ir ne mažiau prestižinį skyrių. Darbas įvairiapusis, įdomus, dirba aukšto lygio specialistai. Na ir, aišku, atlyginimas ne rajono ligoninės.
Gavau aš tą darbą. Vyr. slaugytoja pasirodė labai maloni su manimi, tik buvo viena bėda – buvau įdarbinta, kol kita slaugytoja vaiko priežiūros atostogose. Vyr. slaugytoja pažadėjo įdarbinti mane pilnu etatu, todėl nesukau galvos. Pridursiu, kad čia buvo mano pagrindinis darbas.
Etato prašė net su dovanėlėmis
Pirmą mėnesį viskas buvo kaip ir gerai, susipažinau su kolegėmis, gydytojais, pasinėriau į naują darbą, buvau labai patenkinta. Norėjau atsidėkoti vyr. slaugytojai, nunešiau dovanų iš visos širdies, nieko negailėdama, negalvodama, niekam nesakiau apie tai.
Praėjo mėnuo, pradėjau klausinėti savo viršininkės, kada aš gausiu tą etatą. Man buvo atsakyta, kad apsidairyčiau, apsigalvočiau, gal bus per sunku, gal nenorėsiu taip dirbti.
Kažkaip nesupratau tokio paaiškinimo, juk jokio kito darbo neturėjau, atėjau dirbti į šį skyrių nepaisydama sunkumų. Buvau viskam pasiryžusi, nes tikrai esu savo vėžėse, moku dirbti, darbo nebijau.
Dar po kažkiek laiko pastebėjau, kad jaunos naujos slaugytojos vis su ašaromis, vis kažkuo kaltinamos, joms ieškoma priekabių, kabinėjamasi prie kažkokių smulkmenų. Ramindavau jas, sakydavau – pakentėkit, nes praktika tokiame skyriuje lieka visam gyvenimui.
Tačiau viena jaunutė specialistė neištvėrė vyr. slaugytojos patyčių ir išėjo iš darbo. Kai aš bandžiau už vadinamas pražangas jas užstoti, buvau pakviesta į kabinetą pas vyr. slaugytoją, man buvo paaiškinta, kad nekiščiau nosies, kur nereikia.
Bet kodėl kolektyve negali užstoti jauno specialisto, kai žinai, kad jis stengiasi gerai dirbti? Kodėl vyr. slaugytoja nesuinteresuota nauja jauna darbo jėga, juk tai skyriaus perspektyva?
Rotacija nevyksta
Čia aš sunerimau. Ypač, kai pradėjo kabinėtis ir prie manęs, kad ne taip stoviu, ne taip sėdžiu, ne taip pažiūrėjau į vyr. slaugytoją. Kitokių priekabių ji man negalėjo reikšti, nes priekaištų mano atžvilgiu nebuvo nei iš gydytojų, nei iš ligonių, nei pacientų ar kolegų.
Mes visi dirbome savo darbą, mūsų nebuvo už ką bausti ar barti, bet vyr. slaugytoja kažkaip sugebėdavo sugadinti visai parai nuotaiką.
Man atsirado baimės jausmas, negalėjau suprasti, kas vyksta. Suvokiau, kad artėja vaiko priežiūros atostogų pabaiga, o aš kaip dirbau, taip dirbu su laikinu etatu.
Nunešiau dar dvi dovanėles, bet niekas nepasikeitė. Po pusmečio vyr. slaugytojos vėl paklausiau, ar gausiu etatą, tačiau tada išgirdau, kad ji mane seka. Nubėgau į postą, darbo marios, ligonių daug, o aš verkiu ir negaliu išgerti net vaistų nusiraminimui, kadangi dar reikės dirbti.
Supratau, kad šiame skyriuje aš neliksiu. Į darbą pradėjau važiuoti su didžiausia baime, stengiausi vengti vyr. slaugytojos.
Buvo akivaizdu, kad kolegės neša piniginę duoklę, tik neaišku, kiek. Aš manau, tai darydavo kiekvieną mėnesį.
Senas personalas kaip dirbo, taip ir dirba, o naujos atėjusios jau treji metai kaip keičiasi. Visa tai žinau, nes naujame darbe, kuriame dabar dirbu, tenka kontaktuoti su buvusia gydymo įstaiga.
Tokios darbo jėgos kaitos nėra niekur, tačiau ligoninės valdžia nesusimąsto, kodėl mokant gerą atlyginimą personalas vis tiek išeina? Medicinoje nevyksta jokia rotacija.
Vyr. slaugytoja dirba nuo sovietinių laikų, visiškai nemoka paprasto slaugytojos darbo, terorizuoja jauną personalą, prasigyvena iš to ir dar pelno geriausios slaugytojos vardą. Tačiau niekas nepasidomi, kad medicinos darbuotojai kenčia nuo mobingo.
Po dviejų valandų surado kitą darbą
Kaip pasibaigė su manimi? Sulaukiau atostogų, ne po pusės metų, kaip priklauso, bet po 11 darbo mėnesių. Užėjau pas vyr. slaugytoją sužinoti kito mėnesio darbo grafiko ir man pranešė: „Daugiau pas mus nedirbsite.“
Į klausimą, kodėl, ar aš blogai dirbau, ji atsakė: „Dirbote gerai, bet jūs man nepatinkate.“
Taip, teisiškai ji buvo teisi, aš negalėjau niekam pasiskųsti. Man išeinant iš darbo tarpduryje vyr. slaugytoja dar paklausė, ar gavau atostoginius. Va čia tai klausimas! Koks jai skirtumas? Bet buvo akivaizdu – ji tikėjosi, kad aš jai dar duosiu pinigų.
Tačiau Dievas uždarė duris, bet atidarė langą. Po dviejų valandų aš jau turėjau naują darbą, kur nėra jokios baimės, kad mane žemins, terorizuos.
Dirbu jau antrus metus ir važiuodama į naują darbą baiminuosi tik vieno dalyko – kad nepadaryčiau klaidos pacientui, kad užtektų žinių suteikti žmogui visą reikalingą pagalbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.