Šiuo laišku norėčiau pasidalinti skaudžia patirtimi ir atskleisti valstybinės poliklinikos gydytojų nenorą ar/ir nesugebėjimą gydyti sergantį jauno darbingo amžiaus pacientą, padėti jam kuo greičiau grįžti į socialinį gyvenimą.
Tyrimų ir vaistų teko maldauti
Man – 42 metai. Jau daugiau nei mėnuo sergu. Į šeimos gydytoją valstybinėje poliklinikoje kreipiausi pasijutusi blogai, esant stipriam kosuliui, dar sausio 10 dieną. Po kelių dienų turėjau išvykti į užsienį.
Norėdama pasisaugoti nuo galimo plaučių uždegimo, paprašau gydytojos atlikti plaučių rentgenogramą, prašymas išpildomas. Tačiau atvykusi pas šeimos gydytoją pajuntu, jog esu neįdomi, bendravimas oficialus: „Kuo skundžiatės, pacientė?“. Nors pas šią gydytoją lankėsi dar mano šviesios atminties mama, tad gydytojai esu puikiai pažįstama.
Savo elgesiu ir kalba gydytoja leidžia suprasti, jog mano apsilankymo dieną ji neva blogai jaučiasi ir šiaip daug pacientų turi, todėl siunčia padaryti plaučių rentgenogramą ir tiek. Paprašau recepto būtiniems vaistams, kuriuos galėčiau vartoti tuo atveju, jeigu kelionėje mano būklė prastėtų, o praėjus kelioms minutėms gydytojos kabinete paprašau įprastinių man nuolat skiriamų vaistų nuo hipertenzijos.
Sulaukiu komentaro: „Tai reikia iš karto viską sakyti, ko reik!” Nutyliu. Plaučių rentgenograma blogybių nerodo.
Palikusi gydytojos kabinetą vykstu į vaistinę pirkti išrašytų vaistų, tačiau man jų neparduoda, nes receptas išrašytas blogai, nežinau ką daryti, laiko mažai – sekančią dieną skrydis.
Maldauju vaistų farmacininkės ir šiandien dėkoju jai už sudėtingos mano situacijos supratimą, už profesionalią vitaminų ir nereceptinių vaistų nuo viršutinių kvėpavimo takų ligos pasiūlą. Beje, vaistai nuo kraujospūdžio išrašyti netinkamo stiprumo, tad belieka galvoti, jog „kalta“ bloga gydytojos sveikata.
Prasideda puikios ir ilgai lauktos atostogos, kurių įspūdžiai ir nuotykiai užgožia stiprų kosulį, blogą savijautą. Atostogų įkarštyje mintyse dėkoju vaistininkei, kuri vis dėlto pardavė vaistus ir bandau gydytis tuo, ką turiu. Sveikata vidutinė, bet laikausi.
Po kelionės pasidarė dar blogiau
Po kelionės savaitę dirbu, tačiau artėjant savaitgaliui pasijuntu nekaip. Vyliausi, jog per savaitgalį pasveiksiu, tačiau klydau, savijauta vis blogėjo. Pirmadienį vėl kreipiuosi į šeimos gydytoją.
Temperatūros nėra, tačiau kamuoja didelis silpnumas, kosulys, itin stiprus gerklės skausmas. Gydytoja su pašaipa pareiškia, kad to ir galėjau tikėtis išvažiavusi atostogauti į kalnus, tad dabar turiu tokias pasekmes. Nesiginčijau, bet pasakiau, jog turėjau kelionėje kuo gydytis.
O tuomet prasideda diagnostikos „įdomybės“. Gydytoja, neapžiūrėjusi manęs, siunčia kartotinai daryti plaučių rentgenogramą, o kraujo tyrimus paskiria atlikti tik po dviejų dienų, trečiadienį. Gydymo neskiria (natūralu, juk nežino ir dar dvi dienas nežinos kraujo tyrimų rezultatų), be to, man paaiškina, kad trečiadienį poliklinikoje dirbs LOR (ausų, nosies ir gerklės ligų) specialistė, kuri apžiūrės skaudančią gerklę.
Tad be gydymo laukiu trečiadienio, tuomet mane apžiūri LOR specialistė ir klausia: „Ar nori greit pasveikt, ar ne?
„Žinoma!“ – sakau. Ji skiria man itin stiprius antibiotikus trims dienoms sakydama, kad juos išgėrusi būsiu sveika. Tą patį trečiadienį po pietų, būdama tikrai sunkios būklės, keliauju pas šeimos gydytoją sužinoti pirmadienį atliktų kraujo tyrimų rezultatų. Prie šeimos gydytojos kabineto tenka laukti po valandą kiekvieno apsilankymo metu.
Kadangi po paskutinio vizito jau praėjo 2 dienos, tad vėl gydytojai skundžiuosi, jog labai blogai jaučiuosi, naktį negalėjau miegoti, pasakoju, ką sakė LOR specialistė, tačiau ji apžiūrėjusi mano skaudančią gerklę nusprendžia, kad man vis tik antibiotikų nereikia, o reikia gerti antigrybelinius vaistus.
Nesvarbu, kad aš jau vieną tabletę to „greito sveikimo“ antibiotiko išgėriau. Man rašomas siuntimas pas kitą LOR gydytoją konsultacijai. Praeina dar 2 dienos. Aš jau ligoninėje pas kitą LOR gydytoją, kuri atidžiai apžiūri, išklauso nusiskundimus ir manęs paklausia: „Iš kur Jūs ir kas Jus čia taip gydo?“
„Nežinomą“ ligą nustatė tik po poros savaičių
Organizmas nusilpęs, nebekovoja su liga. Po tikrai labai kruopščios apžiūros ji pasiūlo nebenaudoti jokių vaistų ir paskiria vizitą po savaitės, tuomet ir spręs dėl gydymo.
Išeinu iš ligoninės, skubu namo nieko kito negalvodama, kaip tik pasiekti savo lovą, nes kojos tapo lyg guminės, pila šaltas ir karštas prakaitas, gerklė tarsi skausmo žnyplėm surakinta, sloga, prie ausų jaučiamas didžiulis skausmas, kuris plinta į pečių liniją, visą kūną skauda nuo kažkokios „nežinomos“ ligos.
Tad pradedu naują gydymo etapą – dideli kiekiai arbatos, imbiero su citrina, česnako ir kitų liaudiškų priemonių – juk intoksikacija. Prabėga dar 2 dienos, tačiau būsena nekinta ir atsiranda itin stipri sloga, kuri tęsiasi 3 dienas. Gal ir būčiau sulaukusi penktadienio, kai vėl reikia pasirodyti ligoninės LOR gydytojai, tačiau dar trečiadienio naktį pajuntu itin didelį raumenų skausmą, diegia visą kūną, geriu arbatą ir laukiu ryto, kol apžiūrės šeimos gydytoja. Prieš 8 val. laukiu prie kabineto. Pamačiusi mane gydytoja sako: „Ką, man vaidenasi, vėl tu?”
Juokauti nesinorėjo, todėl sakau: „Neišeisiu tol, kol nepadarysite man visų tyrimų ir nepasakysite, kas man yra”. Ašaros pačios byra iš nevilties, man reikia dirbti ir ima stipri baimė.
Žinoma, po tokių mano žodžių ir pareiškimo, šeimos gydytoja diktuoja slaugytojai siuntimo mokamiems kraujo tyrimams tekstą. Keista buvo žiūrėti į slaugytoją, kuri visiškai nesusigaudo, ką ir kaip rašyti (gal mokamų tyrimų poliklinikoje niekam neskiria?).
Kainininkas pasenęs, laksto iki laboratorijos tikslintis. Patikėkite, apgailėtinai viskas atrodė. Dar kelis kartus pakartojo, kad gripo tyrimas yra mokamas, nors aiškiai pasakiau, kad skirtų visus reikiamus tyrimus, nes be tyrimų ir tinkamo gydymo žmogus gali mirti...
Tokiu būdu, praėjus dviem savaitėms nuo ligos pradžios, man buvo nustatytas A tipo gripo virusas, tačiau šeimos gydytoja vaistų nuo gripo neskiria ir siunčia skubiai konsultacijai pas infektologą į ligoninę. Nekeista? Beje, pamiršta siuntime parašyti žodelį „ekstra“, tad vėl tenka skambint šeimos gydytojai ir „organizuoti“ naują siuntimą.
Teko kreiptis į privačią kliniką
Praleidus dar vieną dieną be vaistų, nukeliauju anksti ryte infektologo konsultacijai, tačiau pralaukus daugiau nei valandą laiko eilėje prie registratūros ir įžengus į kabinetą, nusiviliu dar labiau.
Gydytoja jau garbaus amžiaus, neskaitė siuntimo, daugiau laiko skyrė ne man, o dokumentų rašymui, nes, matyt, kompiuteriu naudotis vis tiek nemoka. Finalas toks: paskiria seną, jau anksčiau mano vartotą antivirusinį vaistą, kuris efektyvus geriant tik pirmas dienas, tačiau privalau tikėti kompetencija.
Šiandien, praėjus mėnesiui nuo ligos pradžios nesu visiškai sveika, neišnyko gerklės skausmas, o taip pat raumenų skausmas, tačiau į savo poliklinikos šeimos gydytojos kabinetą nebegrįšiu, kreipiausi į kitą, nevalstybinę gydymo įstaigą su viltimi, jog ten man padės pasveikti.
Klausimas. Kodėl šeimos gydytoja, siaučiant gripo epidemijai, esant aiškiai išreikštiems/aiškiai numanomiems gripo simptomams, neskiria pacientui tegul ir mokamo kraujo tyrimo? Ar nėra noro padėti, ar nėra kompetencijos? Ar tai abejingumas? Nuovargis? Galiu tik spėlioti.
Prabėgusio mėnesio dienos buvo košmariškos, sunkios ir neramios. Po tokio (ne)gydymo, beprasmiško siuntinėjimo nuo vieno specialisto pas kitą, norisi pasirinkti ne valstybinę gydymo įstaigą tikintis dėmesingumo ir kompetencijos, tikintis, jog pamačiusi pacientą prie durų, gydytoja nebemanys, jog jai vaidenasi… Būkim atidūs savo sveikatai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
