Paprieštaravo I. Šimonytei: „Ne prastas švietimas – blogi politikų sprendimai veja iš šalies“

Tačiau, iš kitos pusės, kiekvienas politikas ir ypač svajojantis apie šalies vadovo postą, privalo jausti atsakomybę ne tik už sakomus ar rašomus žodžius, bet ir už praeityje savo padarytus sprendimus. O to šiame straipsnyje pasigendu labiausiai.

Pretendentė I. Šimonytė, pasitelkusi švietimo ekspertės Nerijos Putinaitės mintis, rašo apie „bauginančiai nekokybišką“ ir socialiai neteisingą švietimo sistemą, kuri, pasak jos, tampa pagrindine emigracijos priežastimi ir didele kliūtimi reemigracijai. 

Taip, švietimo situacija Lietuvoje yra tikrai apgailėtina ir link to buvo einama ne vienerius metus, o politikos senbuvė I. Šimonytė nebuvo vien pasyvi šio proceso stebėtoja. Rašydama apie ryškius mokymosi lygio skirtumus ir nelygias galimybes vaikams, pretendentė ne tik nieko naujo nepasakė, bet ir mažiausiai dešimtmečiu pavėlavo tai pripažinti viešai. Šie MOSTA tyrimai tik dar kartą patvirtino tai, kas ir taip kiekvienam, besidominčiam švietimo sistema, žinoma jau daugelį metu. 

Kaip švietimo profesinės sąjungos ekspertė, periodiškai rašiau apie tas pačias švietimo problemas – 2006, 2009 ir 2012 metais po PISA (kas trejus metus atliekami Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) angl. Programme for International Student Assessment) tyrimų. 

Jau beveik prieš dešimtmetį buvo aišku, kad  būtent žemas socialinis statusas buvo pagrindine Lietuvos paauglių, dalyvavusių OECD PISA tyrime, atsilikimo priežastimi. Tuomečiam švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui kėliau klausimus: Gal paskelbti duomenys apie Lietuvos jaunimo pažangą svarbiausiose srityse slepia rimtus švietimo sistemos ir joje vykdomų nesibaigiančių reformų bei eksperimentų trūkumus? 

Kodėl visuomenė nežino, kiek atskirų regionų atsilikimą lemia jų socialinė ir ekonominė situacija? Koks yra ryšys tarp mokinio socioekonominio statuso ir jo pasiekimų? Deja, atsakymų nebuvo. 

O kur tada buvo dabartinė kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė? Kokia buvo jos nuomonė apie situaciją šalies švietimo sistemoje? Tada ji ėjo labai atsakingas finansų ministrės pareigas ir turbūt negirdėjo apie prastą švietimo situaciją ir švietimo profesinių sąjungų reikalavimus nemažinti finansavimo švietimui. 

Ne ko nors kito, o finansų ministrės I. Šimonytės iniciatyva tuometė konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ne tik vienašališkai sustabdė Ilgalaikio pedagogų darbo užmokesčio kėlimo programą, bet ir sumažino bazinę mėnesinę algą nuo 128 Lt iki 122 Lt, kas ženkliai paveikė mokytojų atlyginimus. 

Ministrės tada neįtikino argumentai, kad vienintelis Lietuvos turtas yra žmonės ir kad ypač sunkmečiu reikalingos investicijos į juos. „Negalima pravalgyti mažėjančių biudžeto įplaukų“, – taip skambėjo svariausias valdžios argumentas.

Šiandien, pasikeitus I. Šimonytės statusui ir jai tapus kandidate į prezidentus, pakito ir jos retorika. Ji besąlygiškai pritaria N. Putinaitės (beje, ėjusios švietimo ir mokslo viceministrės pareigas to paties A. Kubiliaus ministrų kabinete) teiginiui, jog „mūsų vienintelis valstybės kapitalas – žmonės. Mes daugiau neturime nieko. Ne vien vertybiškai, bet ir pragmatiškai žiūrint, tą turtą turime kuo labiau lavinti, kad jis taptų dar didesniu turtu“. 

Deja, laikas nelaukia ir šiandien belieka tik konstatuoti, kad šitas kapitalas ir turtas sparčiai mažėja. Šio proceso nesustabdys besaikis kalbėjimas apie mokytojų darbo svarbą ar profesijos prestižą, nes minėti 2009 metų sprendimai Lietuvos mokytojus nubloškė taip toli nuo mums pavyzdžiu nuolat rodomos Suomijos, jog nežinia, ar ją bepavysim. 

Statistika negailestinga – būtent nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigos jauni žmonės tiesiog pradėjo nebesirinkti mokytojo profesijos. Nuo 2012 m. universitetuose I pakopos (bakalauro) studijose parengiamų pedagogų skaičius staiga sumažėjo beveik tris kartus.

2016 m. rašiau „Delfi“ straipsnį apie labai prastą Lietuvos penkiolikmečių mokinių pasirodymą 2015 m. PISA tyrimuose, kviečiau švietimo ekspertus, politikus ir socialinius partnerius rimtai susirūpinti. 

Mano nuomone, tyrimų rezultatai aiškiai rodė, kad mūsų švietimo sistema nepakankamai atspindi šalies poreikius ir nepateisina jaunų žmonių lūkesčių. Paaugliai negauna tinkamų ugdymo paslaugų ir paramos, kurių jiems reikia tam, kad galėtų įgyti bei tobulinti pilnaverčiam gyvenimui bei sėkmingai profesinei karjerai reikalingus įgūdžius. 

Dar blogiau – jiems neužtikrinamos lygios galimybės, nes yra ryškus atotrūkis tarp kaimo ir didmiesčio mokyklose besimokančių mokinių, taip pat tarp pagrindinių mokyklų ir gimnazijų moksleivių. 

Toliau plėtodama savo prezidentines švietimo vizijas, I. Šimonytė bando įrodyti, kad prasta švietimo sistema yra kone pagrindinė emigracijos iš Lietuvos priežastis. Tikrai noriu griežtai paprieštarauti! 

Ar ne pačiai kandidatei į prezidentus ir buvusiai finansų ministrei pats laikas sąžiningai prisiimti dalį atsakomybes už emigraciją? Būtent jos ministeriavimo laikais, po drastiško biudžeto karpymo paspartėjo emigracija: 2010 m. iš Lietuvos emigravo 83 tūkst., 2011 – 53,9 tūkst. 2012 – 41,1 tūkst. asmenų (Lietuvos statistikos departamentas, 2013). Tuo tarpu pernai Statistikos departamento duomenimis, Lietuva dėl emigracijos neteko vos 3,3 tūkst. gyventojų.  

Ar sumažėjusi emigracija rodo gerėjančią padėtį švietime? Deja, nieko panašaus – mokinių ugdymo kokybė toliau prastėja, nesimato ženklių pokyčių ir gerinant mokytojų darbo sąlygas. O tai reiškia, kad I. Šimonytės ir N. Putinaitės išvados pavėlavo dešimtmečiu, o švietimo kokybės bei emigracijos pokyčiai tarpusavyje menkai susiję.
  
Tą patį rodo ir šiuo klausimu yra atlikti moksliniai tyrimai. Jų rezultatai patvirtina, jog švietimas nėra pagrindinis migracijos variklis, išskyrus tuos atvejus, kai jauni žmonės vyksta į užsienį, pasirinkę studijas tenykščiuose universitetuose. 

Toks sprendimas studijuoti užsienyje, tėra vienintelė tyrimuose minima aplinkybė, kai švietimas yra pagrindinis migracijos variklis. Realybė ta, kad švietimo sistema tėra viena iš socialinių ir ekonominių veiksnių, prisidedančių prie geresnės kokybės gyvenimo. O pagrindinės visų rūšių vidaus ir tarptautinės migracijos varomosios jėgos buvo ir yra socialinio saugumo nebuvimas, menkos pragyvenimo galimybės ir kitos ekonominės paskatos. Taigi žmones bėga iš Lietuvos ne dėl blogo švietimo.

Mane taip pat stebina, kad I. Šimonytė antrina N. Putinaitės teiginiui, kad „žmonės, kurie gyvena socialiai silpnesnėse šeimose, yra labiau linkę stoti į kolegijas, o ne universitetus“, o jie taip elgiasi todėl, jog „nerizikuoja ir pasirenka saugesnę galimybę įstoti ar pabaigti mokslus“. 

Anot N. Putinaitės, taip nėra optimaliai išnaudojami jų gabumai, nes „žmonės save tarsi užprogramuoja mažiau apmokamai, menkiau prestižinei darbo vietai“. Čia vėl reikia suklusti! Vadinasi, jei jaunimas eina į kolegijas ar į profesines mokyklas, tai reiškia, kad jie įgis neprestižinę profesiją ir juos laukia neprestižinis darbas? 

Gal N. Putinaitė, o kartu jos argumentais besiremianti I. Šimonytė, pamiršo pateikti prestižinės darbo vietos apibūdinimą ar jos mano, kad prestižą darbui suteikia vien tik jį besirenkančių išsilavinimas? 

Verta pažymėti, kad daugelis darbo rinkos tyrinėtojų vis labiau linksta prie nuomonės, kad darbo vietos prestižą sąlygoja visas įvairių veiksnių paketas – darbo autonomija, karjeros potencialas ir kvalifikacija, išteklių lygis, profesijos užsitarnauta visuomenės pagarba, fizinė darbo aplinka, orios darbo sąlygos ir kiti faktoriai.
 
Grįžtant prie „neprestižinio“ profesinio mokymo, atkreiptinas dėmesys į Statistikos departamento duomenis – 2017 m. iš 20000 į profesinio mokymo įstaigas priimtų mokinių, net 1200 jau yra baigę aukštąsias mokyklas. 

Specialistų teigimu, tai rodo, jog jaunuoliai nori įgyti pritaikomas, reikalingas darbdaviams, kompetencijas. Tie patys specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad jaunų žmonių sąmoningumas karjeros klausimu gana žemas: pirmąsias studijas jaunimas dažnai pasirenka neracionaliai, iš esmės tuščiai iššvaistydami trejus, ketverius ar net šešerius studijų metus. 

Tokiu būdu neracionaliai naudojamas švietimui skirtas finansavimas, o verslas yra priverstas pernelyg ilgai laukti reikalingų darbuotojų. Todėl nederėtų net ir politinės reklamos tikslais taip neatsakingai jaunimą skatinti rinktis studijas universitetuose, diskredituojant kitas švietimo institucijas. 

Linkint geros kloties kandidatei į prezidentus norisi priminti jai, kad didžiulė Lietuvos bėda yra ne merdinti švietimo sistema, o procesų (tarp jų ir švietimo sektoriuje) šalyje nei vertybiškai, nei pragmatiškai nevertinantys politikai, kuriems rūpi tik siauri asmeniniai ar partiniai (klano) interesai. Ir visos Lietuvos problemos – masinė emigracija, mokinių ugdymo kokybės menkėjimas, didėjanti socialinė atskirtis, ir kt. – yra ilgalaikės tokios politikų ne/veiklos tiesioginės pasekmės.