Į Černobylį jėgos struktūrų išvežtas vilnietis nežinojo, kokia baisi užduotis laukia

Černobylio avarija... Aš jau pasakojau praeitais metais, kaip mane, civilį žmogų, netikėtai, tiesiai iš darbo paėmė jėgos struktūros – kariškai – į likvidatorių gretas likviduoti šios avarijos padarinių. Tada net susiruošt kelionei visiškai nebuvo galimybės. Dabar pratęsiu savo pasakojimą ir papasakosiu apie pirmąją darbo dieną ten.

 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Vilnietis papasakojo, ką jam teko išgyventi Černobylyje valant atominį reaktorių.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Konstantinas Birzul

Apr 24, 2019, 7:36 PM

Važinėjosi su greitąja

Praeitą kartą dar sakiau, kad mane Černobylyje iš karto paskyrė vadovauti batalionui. Drąsiai galiu tvirtinti, kad faktiškai taip ir buvo. Bet... Ne visiškai... Paaiškinsiu.

Naujokų atveždavo į Černobylį visada labai daug. Surinkdavo visus salėje, o iš jau dirbusių batalionų rinkdavo žmones pakeitimui išvykstantiems. Taip buvo, kai mane atvežė. Aišku, tai buvo paprastas likimas – kur papulsi.

Prie manęs priėjo kažkoks karininkas, pakalbėjo su manimi ir nusivedė. Jis buvo bataliono štabo viršininkas ir ieškojo sau pakeitimo, juk jis šiuo metu taip pat buvo civilis žmogus, atsargos karininkas, kaip ir aš. 

Nežinau, kodėl pasirinko būtent mane, bet va, pasirinko. Galiu pridėti, kad jeigu aš netikčiau, tada jo jokiu būdu neišleistų.

Dar galiu pabrėžt, kad batalione tuo laiku nebuvo vado. Buvusį vadą su triukšmu atleido. Jis buvo kadrinis papulkininkis. Apie jį paskui daug girdėjau. Pas jį buvo toks principas, kad į pavojingą vietą vadai turi eit pirmi, o kai labai didelio pavojaus nėra, tada gali atsipalaiduoti ir daryti, ką nori. Bet atsipalaiduodavo jis visiškai. 

Dar apie jį sklisdavo kalbos, kad buvo jis didžiausias marodierius. Na, pats nemačiau, bet tokios kalbos plačiai sklido. Bet daiktai iš zonos... Prie jų prisiartinti negalima, o jeigu, pavyzdžiui, nešiot kokį auksinį papuošalą iš ten – tada apskritai šakės.

Vienu žodžiu, jis taip atsipalaiduodavo, kad jį pagaliau išsiuntė iš Černobylio į savo dalinį. Kadriniams karininkams svarbiausia dar žvaigždučių ant antpečių prilipdyt, o apie radiaciją jie žalio supratimo neturėjo, ypač, kai visą laiką šiek tiek „pod šafe“. 

Bet dabar jam visiškai nešvietė nauja žvaigždutė, o ir vieną seną galėjo prarast. Tačiau vis tiek buvo jis daugelį kartų ant reaktoriaus stogo ir visi karininkai privalėjo eit priekyje savo kareivių.

Bet jis buvo kadrinis... Pagaliau jį išsiuntė atgal į savo dalinį... Galima tvirtint, kad tai buvo net labai, labai gerai. Bet jeigu vietoj jo būtų civilis žmogus, atsargos karininkas arba kareivis, jam garantuotai būtų iškelta baudžiamoji byla. Tuo aš įsitikinau, kai dviem mano kariams priteisė du metus kalėjimo.

Tuo metu, kai karininkas išvedė mane iš salės ir prisistatė bataliono štabo vadu, iš karto pradėjo supažindint su visais bataliono reikalais, o jų buvo, ojej, kokia krūva. Juk batalionas – didžiulis vienetas.

Atėjo pietų laikas. Visi kariai jau nuėjo į valgyklą. Senas štabo viršininkas sakė, kad ir aš ten eičiau, o jis taip pat greitai ateis.

Kai aš užėjau į valgyklą, tai prie prekystalio stovėjo didelė eilė, visi laukė maisto. Aš taip pat stojau į ją. Tada užėjo senas štabo viršininkas, pamatė mane ir sako: „Tu juk jau jų visus vadas. Tau staliukas atskiras ir atneš tau visko, ko panorėsi ir užsisakysi.“

Taip... Su maistu tikrai jokių nesklandumų nebuvo. Bet galiu pasakyti, kai jau išvažiavau iš Černobylio, tai numečiau 15 kg svorio. Nors buvau labai sportiškas ir viršsvorio visiškai neturėjau. O viskas dėl darbo, kuris Černobylyje manęs jau laukė, ir dėl neįtikėtinos įtampos, kuri ten tvyrojo visą laiką.

Kai senas štabo viršininkas ir aš jau pradėjome pietaut, prie mūsų staliuko prisėdo kadrinis majoras. Jis buvo bataliono vado pavaduotojas politiniais reikalais. Šiuo metu jis laikinai vykdė bataliono vado pareigas. Jis sakė, kad man reikės rytoj važiuoti kartu su juo į zoną, į Pripetės miestą. O su visais bataliono reikalais susipažinsiu dabar, iškart po pietų, paskui rytoj pratęsiu, kai grįšiu.

Po pietų man teko daug padirbėti su senu štabo viršininku. Atvažiavo ir žmonės iš zonos, taip aš susipažinau su kuopos ir atskirų būrių vadais.

Atėjo vakaras, nors jau buvo, galima pasakyt, naktis. Tikrai laikas eit miegot. Bet senas štabo viršininkas tik dabar paskambino į pulką, kad pasiteirautų dėl vietos faneros namelyje, kur gyvendavo karininkai. Dėl didžiulės apimties skubių darbų ankščiau apie tai nepagalvojo. Deja, bet vietų ten visiškai nebuvo. Na, nieko. Miegojau keletą naktų palapinėje kartu su kariais. 

Sekančią dieną buvo mano pirmoji darbo diena. Aš važiavau su batalionu į Pripetę. Kolona mūsų mašinų buvo didžiulė. Važiavau su greitąją, kartu su medicininiu burių ir sėdėjau priekyje, šalia vairuotojo. Taip aš važinėjau visą laiką ir vėliau.

Galiu pasakyt, kad zona tikrai įspūdį padaro. Kokie gražūs ir prižiūrėti miškai! Puikiai paruoštos vietos poilsiui miške! Bet čia pilna ženklų, kad negalima sustot dėl siaubingos radiacijos. Juokingai atrodo plakatai, šlovinantys išmintingą Centrinio Komiteto partijos valdymą.

Individualių dozimetrų niekam nedavė, tik įspėjo, kad reikia laikytis nuošaliau vietų, kur spaudžia galvą ir jaučiasi saldus skonis burnoje. Tai galiu pasakyt – mes tokių vietelių, kai net mašinoje šitie požymiai jaučiasi, toli gražu ne vieną pravažiavom.

Pravažiavom šalia Černobylio jėgainės ir čia pat buvo miestas Pripetė. Koks gražus tuolaikinis miestas! Tik jame tyla ir nė vieno žmogaus. Vaikščiodavo tik balandžiai. Padengti kažkokiomis kerpėmis ir pusiau nupešti...

Dauguma mašinų iš mūsų kolonos nuvažiavo į vietą, kur buvo suplanuotas darbas Pripetėje. Greitoji privažiavo prie parinkto pulko štabo mieste. Čia atvažiavo ir kariniai džipai, pilni aukšto rango kadrinių karininkų. 

Tai buvo vadovybė iš pulko ir dar, kaip aš paskui sužinojau, kito bataliono vadovybė. Jau kitą dieną supratau, kad kito bataliono vadovybė man pagal pareigas yra lygiavertė. Nors jie visi buvo aukšto rango kadriniai karininkai, bet mano pareigos buvo nė truputį nemažesnės ir jie tai puikiai žinojo. 

Pirmą dieną paskyrė vadovauti pulkui

Svarbiausias iš atvažiavusių pulko karininkų priėjo prie manęs ir pasakė, kad jie visi išvažiuoja, todėl aš čia būsiu viso pulko vadas. Dar jis pasakė, kad liko ir mūsų laikinas bataliono vadas.

Na, žinote...! Juk aš su kariuomene daug reikalų neturėjau. Kai baigiau institutą, tai gavau leitenanto laipsnį – juk kaip ir visur, institute buvo karinė katedra. Ten mus mokė kaip ryšio specialistus. Mokė naudotis skirtingomis radijo stotimis, o taip pat Morzės kodu. Paskui į reguliarius ir privalomus kvalifikacijos mokymus mane imdavo į desantą ir mokė kaip desantininką. Tada man davė vyresniojo leitenanto laipsnį. Bet ir viskas! Vadovaut niekur nemokė.

O jeigu tik batalioną paimt, juk kiek ten visko! Jeigu kas nežino, tai pasakysiu, kad bataliono vadovui ir visai jo vadovybei priklauso būti aukšto laipsnio karininkais. Jame yra keletas kuopų ir dar atskiri būriai. Kuopos vadovo laipsnis – kapitonas. Kuopas sudaro keletas būrių. Būrio vadovo laipsnis – leitenantas. Kiekviename būryje yra keletas padalinių, kuriems vadovauja seržantai. O dar kiek technikos! 

Dirbau aš moksliniame institute ir ten taip pat nieko bendro neturėjau su vadovavimu, ypač tokiam kiekiui žmonių ir tokiems darbams. Vadovavimas projektams, savaime aišku, nesiskaito. O man dabar, dar prie viso ko, davė ne tik batalioną, o visą pulką! O aš…! Juk tik vakar atvažiavau, o šiandien, galima pasakyt, kad pirma darbo diena. Tai, savaime aišku, kad visiškai neįsivaizdavau, kas čia vyksta ir darosi!

Bet aš pagalvojau – juk čia liko mano bataliono laikinasis vadas, kodėl jam pulko nepatikėjo?! Nuėjau aš į štabą. Ten jau buvo mano bataliono medicininis būrys. Medicininis būrys, galima pasakyt, kad buvo privilegijuotas, juk medicininės pagalbos Pripetėje suteikti reikėjo labai retai. Tai jis ir sėdėjo štabe.

O daktaras jų vadas, galima pridėt, kad akivaizdžiai bijojo radiacijos. Na, tai labai protinga – aišku, radiacijos reikia bijot! O daktaras, be jokios abejonės, tikrai žinojo jos pasekmes. Bet! Būrio žmonės dar nežinojo, kokia baisi užduotis jų laukia visiškai netolimoje ateityje.

Bet aš ieškojau savo bataliono laikinojo vado. Pagaliau jį suradau miegantį ant sofos. Jį pažadinau ir paklausiau, ką daryt. Bet jis faktiškai nieko nepatarė, o tik pasakė, kad reikia eit, kur darbai vykdomi, o ten jau nuo situacijos žiūrėt. Tai pasakęs jis iškarto vėl užmigo.

Na, ką daryt... Paklausiau daktaro, med. būrio vado, kur mieste dirba mano batalionas? Juk jis čia jau ilgokai buvo ir turėjo žinot, tik aš juk pirmą kartą.

Atsakęs parodė kryptį. Mano mašiną – greitukę, vairuotojas tuo metu plovė, būčiau ilgai užtrukęs važiuodamas iš zonos, jis tai puikiai žinojo, juk daugelį kartų važiavo. Todėl  nuėjau aš pėsčiomis per visiškai tuščią miestą į gamyklą „Jupiteris“, kur dirbo didžioji dalis mano bataliono. Apie kitą batalioną aš net negalvojau – man ir savo pilnai užteko.

Kareivių apie radiaciją neinformavo

Galiu pridėt, kad einant per miestą slėpė tvyranti tuštuma. Gamykloje žmonės dirbdavo salėje, kur ore stovėjo tankus radioaktyvių dulkių debesis. Respiratorius dalino po vieną visam laikui, jų niekas nekeisdavo. Viršutinių drabužių taip pat nekeisdavo, todėl mes nešiojome juos visą laiką tokius šviečiančius radiacija.

Kai aš užėjau, visi dirbo, bet jautėsi, kad laukė, ką pasakysiu. Jau visi žinojo, kad aš vadas. Bet aš pasakiau tik keletą juokelių. Skubint juos arba žerti priekaištus man ir minties nebuvo – juk žmonės tokiomis sąlygomis dirba!

Vienos kuopos vadas pasakė man, kad dirba žmonės ir ant stogo. Gerai... Aš išėjau į lauką ir užlipau ant stogo gaisrinėmis kopėčiomis. Žmonės ten dirbo. Buvo ir dozimetristas, kuris priėjęs prie manęs parodė dozimetro parodymus – kokia siaubingai didelė radiacija. Ir paklausė, ką daryt? 

Dozimetristas su niekuo nebendravo išskyrus aukštą vadovybę. Turbūt turėjo tokį įsakymą. O tuo metu aukšta vadovybe buvau aš.

Žinote, priimt taip iš karto sprendimą pačią pirmą dieną, o iki tol nieko bendro neturėjau su tokiais reikalais... Paprašiau dozimetristo, kad truputį palauktų, o pats nulipau nuo stogo ir nubėgau į štabą. Norėjau paklaust laikinojo bataliono vado patarimo. Bet jis buvo labai užimtas – miegojo. Reikėjo priimti sprendimą pačiam.

Greitai grįžęs atgal užlipau ant stogo. Dar kartą viską patikrinau kartu su dozimetristu. Jis dozimetro parodymų niekam nerodydavo, išskyrus mane – neabejotinai turėjo tokį įsakymą.

Mes suradom nemažai vietų, kur radiacija siaubinga. Bet kitur buvo, nors ir didžiulė, bet įprasta toms vietoms. Tada aš pakviečiau karininkus, kurie buvo ant stogo ir parodžiau, kad neleistų karių į tas vietas, kur yra siaubinga radiacija. Kareiviai visiškai nieko nežinojo apie radiacijos padidėjimą! 

Aišku, tokį sprendimą buvo galima priimt iš karto, bet juk man viskas buvo naujiena. Ir dar – juk aš iš karto nesupratau, kad tokio dydžio radiacija ne visur, o vietomis. Juk dozimetristas man nieko nepaaiškino, tik leido suprasti, kad tokia radiacija yra visur. Tai bylojo jo gestikuliacija, ir išraiška. O juk aš čia, kaip žinote, tik pirmoji diena!

Bet! Būtinai pabrėšiu – išskyrus mane, tai visiškai niekam nerūpėjo, kad aplink siaubinga radiacija, o žmonės ten gali patekti visiškai be jokio reikalo!

Ateityje buvo ir tokių atvejų, kai reikėjo visą pulką iš zonos išvedinėt. O tuo metu kildavo  naujos siaubingos radiacijos bangos. Bet jeigu aš būčiau išvedęs pulką, tai reikštų, kad niekada nebūtume galėję grįžti į zoną. Tada man pasidarė visiškai nejuokinga. Bet niekam kitam, kaip pastebėjau, žmonės visai nerūpėjo.

Kai važiavom atgal, mus visus išvažiuojant iš zonos labai tikrino. Mašinas, aišku, reikėjo plaut ir plaut. Daugiausiai plovė radioaktyvių medžiagų prisigėrusią greitukę, su kuria aš ir važiavau.

Taip pat labai tikrino, kokius daiktus išvežame iš zonos. Prieš įvažiuodami pateikdavome sąrašą visų daiktų, kuriuos vežame, o išvažiuojant viskas turėjo atitikt. Buvo atvejis, kai vieno iš sunkvežimių vairuotojas neužrašė plaktuko iš instrumentų rinkinio, tai jam iš karto buvo užvesta baudžiamoji byla dėl bandymo išvežti užterštų daiktų.

Atvažiavus iš zonos į stovyklą mano darbai nepasibaigė, turėjau jų visą kalną. Dirbom kartu su senu štabo viršininku, todėl po keleto dienų aš jau buvau pasiruošęs viską perimti. Pulko vadovybei aš tikau, todėl senas štabo viršininkas galėjo važiuoti namo. Netrukus išvažiavo ir laikinas bataliono vadas. Man buvo atiduotas pilnai visas batalionas. Nors, ką tai reiškė, papasakosiu jau sekantį kartą.

Kraujavo iš akių ir ausų

Šią istoriją tik noriu papildyti keletu įvykių iš mano karių gyvenimo. Vieną kartą atbėgo pas mane daktaras ir klausia, ką jam daryt su atėjusiu kareiviu? Jis turi kraujosruvas iš akių ir ausų. Jo akys atrodo kaip tuoj sprogsiantys raudoni balionai. Temperatūra arti keturiasdešimt.

Aš jam atsakau – tai tu daktaras, ne aš. Bet jis man prieštarauja sakydamas, kad moka tik nagus nuo pirštų raut. Dar pridėjo, kad labai gerai rauna, bet daugiau nieko nemoka.

Tada aš jam liepiau greičiau siųst karį į ligoninę. Bet karį labai greitai iš ligoninės grąžino. Nes kol važiavo iki ligoninės, kraujavimas sustojo, temperatūra nukrito, o kad akys panašios į išsipūtusius raudonus balionus, tai jiems visiškai nemaišė. Tai reiškė – eik toliau dirbk. 

Dar buvo pas mus toks kareivis, į kurį net mest žvilgsnį buvo baisu. Jis vos vos vaikščiojo – kaip vaiduoklis, ir buvo visiškai bejėgis. Toks jau buvo senokai, dar iki mano atvažiavimo. Aš nuolat įtraukdavau jį į išvykstančiųjų namo sąrašą – juk visiškai ligonis. Bet pulko patikra visada jį išlaipindavo iš autobuso. 

O priežastis buvo tokia, kad jis vieną kartą prasižengė ir atkreipė pulko vadovybės dėmesį. Vadovybė galėjo užsimerkti tik prieš prasižengusius kadrinių karininkus, bet tikrai ne prieš atsargos kareivius ir karininkus. 

Vieną kartą užteko tam kareiviui prasižengt ir atkreipt pulko vadovybės dėmesį, net nesvarbu, kad daugiau tai nepasikartojo. Aišku, prasižengt yra labai negerai. Bet galiu pasakyt, kad ir aš pats, būdamas kariniuose mokymuose, institute daugelį kartų prasižengdavau. Bet čia buvo ne mokymai!

Visiems tikrai buvo baisu žiūrėt, kaip tas kareivis akyse užgesta ir miršta! Vis tiek vieną kartą pulko kontrolė pražiopsojo ir man pavyko jį išsiųst. Aišku, kilo skandalas, bet aš tik patraukiau pečius ir sakiau – ką aš žinau? Jis surinko radiacijos dozę ir papuolė į sąrašą išvykstančių. 

Galėčiau aš pasakot ir pasakot, tai jeigu sugalvosiu, galbūt sekantį kartą dar ką papasakosiu. Bet tikrai galiu tvirtint, kad tuometinei valdžiai buvo visiškai nusispjaut ant žmonių. O jos okupacinės jėgos struktūros – kariuomenė, buvo visiškai supuvusi. Visą darbą Černobylyje atliko civiliai žmonės, prievarta ten nuvežti ir dirbę be jokių apsaugos priemonių nuo radiacijos.

Tais laikais, kai šie įvykiai įvyko, žmonės niekam nerūpėjo. O dabar... Aišku, yra galimybė džiaugtis, kad pasaulyje buvo sustabdytas radioaktyvus užterštumas. Tai tie žmonės ir padarė! Bet labai rimtas klausimas: ar tie žmonės iš tų laikų kam nors dabar rūpi?!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.