Sudirbo naujausią Vilniaus mero sprendimą: „Rusai iš mūsų žvengia susiriesdami“

Praeities demonai vėl lenda į paviršių. Lietuva, Vilnius, Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Atiminimo lentą nuimti nusprendė meras Remigijus Šimašius, motyvuodamas tuo, kad nors Generolas Vėtra stengėsi kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus.

R. Šimašius priėmė sprendimą nukabinti atminimo lentą, skirtą Generolui Vėtrai.<br>D.Umbraso nuotr.
R. Šimašius priėmė sprendimą nukabinti atminimo lentą, skirtą Generolui Vėtrai.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Silvija

2019-08-01 06:22, atnaujinta 2019-08-01 08:07

Įsivaizduokime neklystančių ir viską žinančių žmonių visuomenę. Ir ką tuomet tokioje veiktų lietuvis? Ogi nerastų sau vietos. Užsigraužtų mirtinai, nes neturėtų ką smerkti, ko koneveikti už padarytas klaidas. Lietuviui neįsivaizduojamas dalykas, kad klysti – žmogiška, o netobulybė – tai tiesiog žmogiškumo sudedamoji dalis. Smerkdamas kažką už daromas klaidas atsimink – pats nesi be nuodėmės.

Istoriniai „blogiukai“

Tad dar ir dar kartą apie praeitį, mielieji. Dar kartą Lietuva, kaip toji atminimo lenta, skyla dalimis. Labiausiai visuomenę šokiruoja, atrodytų, neįtikėtinai smarkiai apspangęs nuo saulės kaitros ir nuo valdžios sostinės meras. Jis, manau, despotiškai už visą Lietuvos visuomenę nusprendžia, kaip mes turime traktuoti savo istoriją. 

Jis nurodė mums istorinius „blogiukus“. Pasakė, kuo turime bodėtis, kuriuos paminklus nuversti (savo interviu minėjo „nuimsiąs“ ir Petrą Cvirką) bei ką galime iš bėdos pasilikti (Salomėją Nėrį), o kuriuos smerkti, smerkti ir smerkti. Ačiū tau, Šimašiau, kad viską taip gražiai susakei.

Gerai, kad bent vienam žmogui viskas aišku, bent vienas taip puikiai sugeba atskriti gėrį ir blogį. Geba sėkmingai nuteisti žmones, kurie tose sudėtingose istorijos pinklėse dažnai tiesiog paklysdavo. Tikrų tikriausias moralės sergėtojas meras!

Eilinį kartą mūsų moralieji sugeba mus, lietuvius, sugėdinti. Priminti mums, kokie istoriškai susitepę esame ir ne kaži kuo teturime didžiuotis... Vis išaiškėja kad tai, ką laikėme savo pasididžiavimu – rašytojai, menininkai, kovotojai už Lietuvą – kas kartą pasirodo esantys tik... paprasti žmonės. Tai – žmonės, kurie darė gera, bet tuo pačiu ir klydo... Na, taip tariant – tik eiliniai mirtingieji. O ne kokie superherojai kovotojai. 

Kas užkoduota lietuvyje?

Mes, lietuviai, išties talentinga tauta – mokame save plakti, niekinti ir visaip kitaip menkinti. Nemokame pasidžiaugti tuo, ką turime gero ir didžio. Juk mūsų nedaug... Atrodo, derėtų dėti visas pastangas vertinti ir saugoti tautos turtą – ypač žmogiškąjį. 

Juk viešai niekindami ir menkindami savo lietuvybę mes užsiimame sąmoningu savęs naikinimu. Kokia tauta taip daro? Tik, atsiprašant, idiotai mūsų politikai tai daro sąmoningai.

Kas norės būti dalimi šalies, kurioje netgi didūs asmenys – kovotojai, rašytojai, meninkai – susilaukia tik paniekos ir pasityčiojimo? Mūsų istorinis palikimas – tik grupelė nevykėlių.

Juk garsiausi lietuviai, pasirodo, buvo arba žydšaudžiai, arba kagėbistai, ar tiesiog parsidavėliai rusams rašytojėliai. Žodžiu, visi vienaip ar kitaip niekingi. Matyt, tai užkoduota Lietuvio DNR – silpnavalystė ir menka moralė. Laisvamanių tauta esame? Na, ne, tačiau mūsų šalies vadovų dėka gali taip atrodyti.

Net ir talentingi kūrėjai, narsūs kovotojai – ir tie paslydo, tad ko norėti iš mūsų, eilinių žmonių? Niekalai mes visiški. Tą mums užslėptai, manau, teigia politikai.

Tačiau įsivaizduokime, kaip turėtų atrodyti kitų šalių istorija, jeigu savo istorinius veikėjus kiti taip kaltų prie kryžiaus? Manote, jų istoriniai didvyriai, menininkai, rašytojai ir kompozitoriai neklydo? Ne. Tiesiog jie akcentuoja tai, kas tuose žmonėse verčia didžiuotis, jog esi tos pačios šalies pilietis.

Yra daug skulptūrų, kurias pastatė miestų ir miestelių aikštėse piliečiai (pabrėžiu, skultūras stato piliečiai, tad ne valdžiažmogių valia jas griauti, o tautos valia tokius sprendimus priimti), taip pagerbdami asmenis, kovojusius už šalį. Ar tuos, kurie sukūrė kažkokius didingus darbus.

Už sukurtą gėrį skiriami vieši atminimo ženklai. Paminklai įkūnija tai, kuo didžiuojamės. Atminimo lentomis ir paminklais neįkūnijame klaidų, kurios, be abejonės, egzistuoja greta visų savo didingais darbais pasižymėjusių asmenybių.

Daugybė netobulų garsenybių

Net genialūs kūrėjai klysta dėl kai ko, ko neišmano. Kompozitorius Richardas Wagneris buvo praktiškai Adolfo Hitlerio kompozitorius. Rašytojas Knutas Hamsunas šlovino vokiečių nacizmą. Manoma, kad du amerikos prezidentai priklausė kukluksklanui. Juk absoliutus žinojimas yra už žmogaus galimybių ribų.

Tie, kuriuos esame linkę garbinti, deja, tėra žmones – ne superherojai. Tačiau kitos tautos to nenaudoja kaip savinaikos mechanizmo. Natūralu – net didieji krenta.

Visiems gerai žinomi vardai. „Kodak“ naudojosi vergų iš Vokietijos koncentracijos stovyklų darbu, Hogo Boss siuvo uniformas SA, SS ir kt. nacių organizacijoms, nes pats buvo partijos narys, Ferdinandas Porsche kūrė A.Hitlerio užsakymu, dauguma jo gamyklos darbuotojų buvo vergai. 

„Bayer“ gamino nuodingas dujas „Zyklon B“ nacių dujų kameroms ir finansavo Josefo Mengele eksperimentus su kaliniais. “Siemens“ Aušvico koncentracijos stovykloje turėjo savo fabriką, „IBM“ tiekė naciams duomenų apdorojimo įrangą.

Šalys turėjo pasmerkti tuos asmenis, gamyklas sulyginti su žeme, vardus ištrinti, giliai pakasti po žeme ir gėdytis, gėdytis, dar kartą gėdytis...

Tačiau? Nieko asmeniško, tai – tik verslas. Visi klystame? Tuos prekės ženklus visi vartoja ir išdidžiai demonstruoja kaip kokybės ženklą. Na, ir kas - tai, kas buvo, tėra istorija.

Visa tai – tautos turtas

Tai, kaip viską pateikiame, tėra mūsų reikalas. Mes ir toliau galime save išdidžiai menkinti kitų tautų akivaizdoje – „niekingi žydšaudžiai, degradai lietuviai...“.

Rusai žvengia susiriesdami, esu tuo tikra. Kiti žino, kas buvo praeityje. Žino savo istoriją ir jos pakeisti negali. Karo metų istorija – beprotiškai sudėtingas etapas, kuriame žmogus tėra marionetė, įrankis karo lauke. Karas tegalėjo būti tik neteisingas – ten šviesių spalvų nebuvo ir nereikia ieškoti.

Ar kitose šalyse griaunami paminklai, pasikeitus istorinėms peripetijoms? Taip – kai pasitraukia tautą engęs okupacinis režimas, paminklai, įkūniję tą blogį, tautos sprendimu yra pašalinami. Bet ar paminklus turi griauti valdžia? Demokratijoje? Tautos sprendimu ir natūraliai turi vykti tokie dalykai.

Tai yra tautos turtas: paminklai, atminimo lentos, parkai bei gatvių pavadinimai. Tad tokie sprendimai turi būti priimami demokratiniu principu. O mero tiesiog nelaikau tautos moralės kompasu – jis neturėjo teisės vienas nuspręsti, ką nuimti.Ar Lietuvoje nesulauksime tokios dienos, kada vieninteliu tautos herojumi liks Lietuvai nepriklausomybę iškovojęs senolis Vytautas Landsbergis?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.