Paskutinėmis dienomis ligoninė ūžia nuo įvairiausių kalbų. Nuo rugsėjo dirbu Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje Lazdynuose, nes pagal rezidentūros programą turiu ciklų suaugusiųjų chirurgijoje. Visada tokios netektys priverčia susimąstyti ir, daugiau ar mažiau, paveikia visus kolegas.
Sakote, cinikai?
Sako, kad medikai yra cinikai, ypač chirurgai. Iš vienos pusės tam pritariu, nes eidamas pas pacientą ar į operacinę turi jausmus palikti už durų. Kita vertus, dauguma medikų yra labai empatiški, supratingi ir gydydami pacientus atiduoda dalelę savęs.
Ypač tai jaučiu dirbdamas su vaikais, nes jiems turi parodyti empatiją, turi kantriai laukti atsakymų ar palaukti, kol nusiramins. Antraip vaikai ne tik kad nekalba, bet ir pražviegia viso vizito metu.
Gydytojai jautriai reaguoja į nesėkmes ir į netektis. Atrodo, kad padarei viską taip, kaip turėjai, bet bam ir vis tiek atsirado komplikacijų ar pacientas mirė.
Aišku, ilgainiui dirbant tokioje sistemoje, kai tenka budėti po keletą parų, skubėti nuo vienos darbovietės iki kitos, emocine prasme nebelieka ką atiduoti pacientams. Tada prasideda depresija, perdegimo sindromas, alkoholis bei nemandagus elgesys su pacientais, pritrūksti kantrybės.
Galų gale perdegimas baigiasi ir tokiais įvykiais kaip šis. Ar kaip praėjusį rudenį įvykusi netektis, kai iš gyvenimo pasitraukė mūsų kurso draugas.
Svarbiausia, kalbėkimės
Džiaugiuosi, kad mane visada lydi muzika ir įvairūs renginiai, kur galiu pailsėti nuo ligoninės ir pasikrauti teigiamų emocijų, džiaugiuosi, kad galiu žaisti krepšinį ir atsipalaiduoti nuostabiose kuršėniškių ir medikų komandose. Esu labai laimingas, kad turiu šeimą, kuri palaiko, išklauso ir paguodžia, kai atrodo, kad viską norisi mesti…
Labai gaila, kai tik po tokių skaudžių įvykių pradedame apie tai kalbėti. Bet kalbų neužtenka. Mano žinutė būtų tokia: palaikykite medikus, kurie dėl jūsų ir jūsų artimųjų sveikatos aukoja savąją. Supraskite, jeigu gydytojas nenusišypso, ar tiesiog neturi nuotaikos. Galų gale, gal nebeturi jėgų, nes dirba jau trečią parą ir nemato savo šeimos.
Pamąstykite, ką galite pakeisti savyje ar savo aplinkoje, kad tokie skaudūs nutikimai pasikartotų vis rečiau…
Mieli kolegos medikai. Žinokite, kad visada yra aplinkinių, kuriems jūs labai rūpite. Nesvarbu, ar tai būtų grupės draugas, rezidentūros draugas ar kolega skyriuje. Raskite progą pakalbėti, išsipasakoti apie sėkmes ar tragiškas istorijas, ar tiesiog apie tai, kaip jus profesorius pasiuntė toli toli.
Tikrai pagerės ir viskas susidėlios į savo vietas, nes kartais net nežinai kaip elgtis su visais tais susipynusiais jausmais ir emocijomis po sunkios darbo dienos. Pasitikėkite kolegomis, o jeigu ką – visada galite rašyti ir man. Padėsiu kuo galėsiu.
Būkite gyvi ir sveiki, mielieji.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
