Šunų mylėtojų gretose šios žinios kelia siaubą, šunų nemylėtojai sako: taip jums ir reikia, užknisot su savo šunimis.
Pati priklausau pirmajai grupei, bet suprantu, kad antrieji tikrai turi kuo piktintis: nesurinktos išmatos, neatsakingai paleidžiami augintiniai, agresijos atvejai, ir taip toliau.
Tai lygiai taip pat piktina atsakingus šunų šeimininkus. Rinkdama savo augintinio kakučius tikrai dažniau nei šaligatviais vaikštinėjantys praeiviai įlipu į „kolegų“ paliktas krūveles.
Pykstu ir tikrai palinkiu jiems kokios bjaurasties (pvz. kad jiems vidurius paleistų boso kabinete), bet niekada nelinkėčiau jiems „kotletuko“.
Nes žinau, ką reiškia netekti šuns. Suprantama, daug kam tai neatrodo didelė tragedija, pamanyk – šuo. Neatrodo tai neatrodo – jūsų reikalas. Tiesiog priimkit kaip faktą, kad Lietuvoje gyvena gausi grupė žmonių, kuriems šuo yra jų šeimos narys. Ne turtas, ne daiktas, o šeimos narys. Gal jums tai skamba nelyg šventvagystė, bet jie tą šunį myli.
Jau girdžiu tuos „geriau mylėtų vaikus“, „geriau mylėtų senelius“, „geriau mylėtų vyrus/moteris/Dievą“... Žinoma, jei jau kas myli šunį, tai vaikui, seneliui ar vyrui/moteriai/Dievui tikrai širdyje vietos neatsiras. Pagal tokią logiką – didžiausi žmonijos mylėtojai turbūt ir yra „kotletukų“ mėtytojai.
Gyvename mieste. Daugelis dalykų mus erzina. Mano kirpėja guodžiasi kad vasarą, kuomet namie atviri langai, iki išnaktų tenka tverti triukšmą, sklindantį iš priešais esančios vaikų aikštelės. Draugė piktinasi kvapais nuo greta įsikūrusios kavinės, aš pati krūpčioju nuo miesto gatvėmis riaumojančių motociklų.
Tai gal visi užsiperkam daugiau žiurknuodžių? O ką pasakysit apie ne vietoj statomus automobilius, išverstas šiukšles, garsiai rėkaujančius pagėrusius turistus? Dar daugiau žiurknuodžių?
Net nežinau, ką pasakyčiau sutikusi tuos „kotletukų“ mėtytojus. Nežinau, kokie baisūs įvykiai jų gyvenimuose vyko, kokios karminės skolos juos slegia, kokia chemija jų smegenyse kunkuliuoja... ką čia ir bepasakysi.
Stengiuosi būti budri – mokau šunį neimti maisto nuo žemės (neimti kotletuko – čia jau aukštas pilotažas), vedžioti su pavadėliu (Fabijoniškėse „kotletukai“ buvo išmėtyti šunų aikštelėje), perspėti kitus šunų augintojus. Ką dar galiu padaryti?
Kitas klausimas, ką mes galime padaryti? Sakydama „mes“, turiu omeny ne tik šunų mylėtojus, bet mus visus. Sutinku, kad meilė šunims nėra privaloma. Kaip ir meilė vaikams, seneliams, tiesiog žmonėms. Bet pagalvokit – jei vieną dieną tokiam „kotletukų“ mėtytojui pasirodys, kad jį erzina ne tik kaimynų Brisius, bet eibes krečiantis kaimynų Petriukas? Kaip bus tuomet? Daugelį gal sulaikys bausmės baimė, bet gali atsirasti ir tikrų entuziastų...
Taigi pirmiausia šunų augintojams: na, po velnių, surinkite savo šuns kakus. Jei nueisit į artimiausią parduotuvę ir nusipirksit už kelis eurus prie pavadėlio kabinamą maišelių dėklą, būsit visuomet pasirengę.
Tikėtina, kad būtent jūsų palikta krūvelė tapo paskutiniu lašu „kotletukų“ mėtytojo perkaitusioms smegenims. Pasirūpinkit savo asmeninėse smegenyse pasidaryt tvarką: jūsų „toks mielas“ šunėkas kitam žmogui nei mielas, nei ką. Ir tai nereiškia, kad tas žmogus yra koks moralinis išsigimėlis. Jam nepatinka šunys, ir jis gali tikėtis, kad gerbsite jo erdvę.
Jei jau nutiko koks nesusipratimas, atsiprašykite, kompensuokite nuostolius ir dar kartą atsiprašykite. Socializuokite savo šunis, dabar tam yra visos galimybės. Tinkamai išauklėtas šuo – garbė šeimininkui. Ir svarbiausia: jei neturite laiko šuns dresūrai, tingite rinkti jo kakus, negalite atsakingai juo rūpintis, auginkite žiurkėną.
Visiems kitiems doriems žmonėms. Būkite tolerantiški. Šuo – ne mašina, net puikiausiai išauklėtas veteranas gali ką iškrėsti, ką jau kalbėti apie jaunus šunis. Gal nenumirsite, jei koks šunėkas šalia amtelėjo, apuostė jūsų batus ar įlipo į troleibusą (jis turi pilną teisę tai daryti nešamas krepšyje arba su antsnukiu).
Jeigu jau labai dėl to pikta, tai prisiminkit kaip jūsų vaikas bliovė lyg skerdžiamas lėktuve visą skrydį iki Londono, kaip jūsų automobilis „apuostė“ kito automobilio galą arba kaip jūsų paauglys sūnus troleibuse sėdėjo susikrovęs purvinus batus ant sėdynės. Na pagalvokit, ar jūs asmeniškai, jūsų artimieji tikrai niekada niekam netrukdote? Netriukšmaujate, nešiukšlinate, neužstatote pravažiavimo, neerzinate aplinkinių. Jei tikrai ne, tai sėdėsite Dievo dešinėje. Visi likusieji būkime tolerantiški.
Miesto valdžiai. Jau tikrai metas būtų kiekviename miesto rajone įrengti po kelias aptvertas šunų aikšteles. Gal verta to reikalauti ir iš jonekilnojamo turto vystytojų. Gyvenu naujai pastatytų daugiabučių kvartale Naujamiestyje. Daug jaunų žmonių, daug vaikų, daug šunų.
Automobilių aišktelė yra, vaikų aikštelė yra, net nedidukas parkelis yra, o kelių arų šunų aikštelei pritrūko. Štai ir erdvė potencialiems konfliktams. Nepaisant to, kad Lietuvoje vis dar gaji nuomonė – šuns vieta prie grandinės – civilizuotas pasaulis (į kurį lygiuojamės) laikosi nuomonės, kad šuniui reikia ir laisvam palakstyti.
Patinka kam nors tai ar nepatinka, šunys yra mūsų bendruomenės dalis. Tai tiesiog faktas ir tiek. Šunų savininkai moka mokesčius ir turi teisę reikalauti, kad į jų poreikius būtų atsižvelgta.
Visokie ten „šuns vieta prie būdos“ arba dar puikesnis „anksčiau kaimuose šunis kardavo po obelim“ pamažu keliaus į tautosakos archyvą, kaip ir „be beržinės košės vaiko neužauginsi“, gi bendro gyvenimo problemas teks spręsti visiems kartu. Gerai būtų be nuodų pagalbos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
