Ei, kas jums darosi? Man tiesiog koktu skaityti virkavimus, kad štai dar tik antra diena namuose, o jau kai kurios balansuoja ant išsekimo ir išprotėjimo ribos.
Taip, perskaičiusi apie uždaromas ugdymo įstaigas, ir aš atsidusau. Taip, reikės ištvermės ir išmanumo. Taip, nebus lengva. Bet kita vertus – sveikinu tokį valdžios žingsnį. Norisi tiesiog papurtyti tuos ir tas, kurios, net praėjus kelioms dienoms ir turėjusios laiko suvokti situacijos rimtumą, vis dar inkščia.
„Tikiuosi, mokyklas atidarys greičiau nei po penkių savaičių“, – rašo man viena draugė. „Ir šioje situacijoje, net jei atidarys, tu vesi savo vaiką į mokyklą?!“ – stebiuosi aš.
„Man tai – didžiausias košmaras. Jau daugiau nieko negalėjo sugalvoti – nedirba nei darželis, nei būreliai“, – piktinosi kita.
„Dviem savaitėms išvešiu pas senelius į kaimą, o paskui neįsivaizduoju, ką reikės daryti – dirbti net iš namų su dviem padaužom neturiu jokių galimybių – man „stogą nuraus“, – atsiliepia trečia. Vai vai...
Atsipeikėkite. Viskas, ko jūsų prašoma – būti namuose ar aplink namus, kieme, miške ar laukuose (taip taip, galima bėgti laukais palaidais plaukais su visais savo vaikais – patikėkite, jiems tai labai patiks), neiti ten, kur daug žmonių, pagal galimybes nekeliauti viešuoju transportu. Jūsų neprašo eiti dirbti į ligonines ar grumtis karo lauke, kaip tenka mūsų medikams. Stiprybės jiems!
Džiugu šia tema skaityti garsių moterų protingus pasisakymus socialiniuose tinkluose. Štai aktorė Kristina Savickytė, pasidalinusi, ką su sūnumi ketina veikti šias savaites (paskaitykite, puikių idėjų ten apstu kiekvienai mamai ar tėčiui), pabrėžė: „Priimu karantino iššūkį kaip galimybę – ir net jei mano planas išlėks per kaminą, žinosiu, kad padariau geriausiai, kaip tuo metu galėjau“.
Patiko man ir televizijos laidų vedėjos Rūtos Mikelkevičiūtės samprotavimai. Pasipiktinusi žmonių neatsakingumu ir vis dar dejuojančiomis „superdivomis“ dėl neįvykusių, atšauktų ar „jau viskas sumokėta“ kelionių, ji kviečia atsipeikėti: „Panikos nereikia, bet reikia sveiko, blaivaus proto, sąmoningumo ir atsakomybės už save ir už kitą! Ar galim pasėdėt namie? Galim! Pabendrausim su vyrais, žmonomis, vaikais – na, ilgiau nei tos 7 minutės!!? Kas, aišku, vargas, bet... Gal, žiūrėkit, kažkas mūsų santykiuose naujo nutiks? Nėra to blogo, kas neišeitų į gera!“
Taigi, nustokime dejuoti ir susiimkime, kaip mūsų tauta mokėjo susiimti tada, kai to itin reikėjo. Nebūkime išlepę ir išpindėję eunuchai, matantys tik savo nosis. Saugokime ne tik save, savo vaikus, bet ir vyresnius tėvus, senelius.
O ką gi daryti su savo vaikais, kurie išves iš proto per pirmas kelias dienas? Pažinkite juos dar giliau, dar daugiau kalbėkitės, dar daugiau žaiskite – juk vis tiek neturite ką veikti. Grožio salonai ir kavinės neveikia – ruoškite įmantrius patiekalus ir lakuokite nagus bei darykite šukuosenas namuose su vaikais. Dažniau žiūrėkite į dangų ir ieškokite ten įdomių paveikslų.
Galiausiai – leiskite vaikams panuobodžiauti, kaip siūlo ne vienas vaikų auklėjimo specialistas. Pirmas kelias dienas gal ir dažnai girdėsite klausimą, ką gi mums veikti, o vėliau nė patys nepastebės, kaip susigalvos vis įdomesnių žaidimų ar veiklų be tėvų.
Štai mes auginame dvejų ir ketverių metų padaužas. Vyresnėlė nebeina į darželį – taip, tai iššūkis. Bet priimu tai kaip duotybę, kaip galimybę dar daugiau būti su ja ir mokyti dar daugiau žaidimų kartu su mažuoju broliu. Šiandien jau visi žaidėme slėpynių, statėme palapinę ant rūbų džiovyklės, joje įkūrėme namus ne tik lėlėms, bet ir vaikams, spardėme kamuolį ir net valandą maudėmės vonioje. Ką jau kalbėti apie krūvas spalvinimo knygelių, piešinių ir knygų skaitymo.
Planuose – nuotraukų albumų peržiūra, vaizdo įrašai draugams ir seneliams, lengvi origami karpiniai ir lankstiniai, karpymai ir klijavimai, pasakų piešimas, šiek tiek filmukų, sausainių kepimas ir tešlos minkymas.
Nebeverkime. Susikaupkime ir išbūkime. Tikėkimės, kad visas šis koronaviruso siaubas mus palies mažiau nei Italiją ar Kiniją – bet dėl to turime stengtis kiekvienas.
Pabaigai noriu pacituoti feisbuko žvaigždę Saugirdą Vaitulionį. Tikrai ne visada pritariu aštriems jo pasisakymams, bet šįkart visiškai su juo sutinku: „Jums reikėjo nacionalinio karantino, kad pabūtumėt su savo vaikais? Tam, kad apsikabintumėt namiškius, kartu ruoštumėt maistą ar skaitytumėt pasakas, turėjo tvoti korona?
Nu, mieli mano, jei jums reikia griežto valdžios įsakymo, kad pabūtumėte namuose su šeima, tada gal pats laikas būtų peržiūrėti savo vertybes, nes tikrai prasti popieriai“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
