Nors transportą buvo prislėgusi ne viena krizė, gyvenome neblogai, dirbome, nesiskundėme, nieko neskriaudėme ir mūsų niekas neskriaudė.
Kaip ir visa Lietuva, gaudavome minimumą, išmaitindavome savo šeimas iš dienpinigių. Bet pastaruoju metu atsitiko kažkas baisaus, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ne, ne koronavirusas – dar prieš tai tarp mūsų įsisuko baisesnis virusas, ir lyg per kokią švento Baltramiejaus naktį prasidėjo Lietuvos transporto kompanijų „skerdynės“.
Išgyvenusias ir atsigavusias po Amerikos krizės, sugebėjusias prisitaikyti prie Rusijos sankcijų jas pradėjo smaugti tiek Briuselio, tiek Lietuvos biurokratai. Vieniems netiko, kad Lietuvos vežėjai puikiai konkuruoja su aptingusiais ir išlepusiais Europos vežėjais, o po to buvo užsimota į šventas vairuotojų pajamas – dienpinigius.
Neapsiriksiu teigdamas, kad į dienpinigius buvo atkreiptas dėmesys, kai Lietuvos transporto įmonėse Lietuvos piliečius pakeitė kolegos iš trečiųjų šalių.
Kol dirbo vietiniai, beveik visi dienpinigiai buvo išleidžiami Lietuvoje. Pavyzdžiui, vokietis sumokėjo už pervežimą Lietuvos vežėjui, vežėjas sumokėjo Lietuvos vairuotojui, tas išleido pinigus tėvynėje, mokėdamas paskolas, mokesčius, pirkdamas mašiną, kurą ar duonos kepaliuką.
Net bankai dienpinigius vertino kaip realias pajamas ir atsižvelgdavo į juos skirdami paskolas. Paprastai pasakius – vairuotojų pajamos nusėsdavo Lietuvoje, ir visi buvo tuo patenkinti.
Kai prie lietuviškų automobilių vairų sėdo vairuotojai iš trečiųjų šalių, mūsų valstybei liko tik menki mokesčiai nuo minimumo.
Dienpinigius legionieriai siunčia į savo tėvynę, ir valdžiai nebelieko nieko kito, kaip didinti mokesčiais apkraunamą atlyginimo dalį skelbiant, kad tuo siekiama pagerinti vairuotojų gyvenimą.
O kodėl tik vairuotojų? Realiai vairuotojui iš to padidėjimo jokios naudos, nes papildomus mokesčius valstybei darbdaviai padengė dienpinigių sąskaita. Sumažėjusias grynąsias pajamas vairuotojai jau pajuto, bet ar pajus didesnes socialines išmokas?
Garsiai sakoma, kiek valstybė gaus papildomų mokesčių, bet paskaičiuokite ir pasakykite, kad vairuotojai žinotų, keliais eurais bus sotesnė pensija, ar didesnės nedarbingumo išmokos, palyginus su prieš tai buvusiu atlyginimu. Manau, daugelis vairuotojų nežino tos sumos, o apie ją kažkodėl nutylima.
Negana finansinio Damoklo kardo, atsirado veikėjų, kurie, pasikinkę keletą išmestų iš darbo vairuotojų ir siekdami politinių dividendų, pradėjo kovą su pačiomis transporto įmonėmis.
Pirmoji krito „Vlantana Norge“. Niekada nepatikėsiu, kad dėl kelių išmestų vairuotojų, prisidengiant kova už nuskriaustuosius, būtų sugriauta tokia stipri įmonė. Tiesiog ji kažkam trukdė. Norėčiau pasiūlyti pagrindinei tos kovos garsintojai, pasukusiai į politiką, susitikti su šimtais žmonių, netekusių darbo ir pajamų. Deja, mauras padarė savo darbą, ir „Vlantana Norge“ žlugo.
O, su kokiu neslepiamu pasididžiavimu profsąjungos lyderiai pareiškia, kad bendradarbiavimas su užsienio institucijomis duoda vaisių. Taip, duoda vaisių. Europoje areštuojamos mašinos, o po to lekiama gelbėti neva nuskriaustų vairuotojų.
Tai ir galvok, kam viso to reikia, kieno ausys kišo už pastangų išėsti Lietuvos transporto įmones iš Vakarų rinkos ir atlaisvinti vietą kažkam kitam. Sakysite, melas, pramanai, persekiojimo fobija, bet paskutinių savaičių įvykiai kalba patys už save.
Nerealu, kad įmonėje, kurios daugumą vairuotojų sudaro trečių šalių piliečiai, kuriems ir sumažinti dienpinigiai yra dideli pinigai, patys suorganizuotų streiką, tiksliau, neteisėtą maištą. Be rimtos pagalbos tai neįmanoma.
Nors garsiai buvo šaukiama apie šimtus streikuojančių, daugybę palaikančių (palaikantieji vairuotojai turėjo prie dešiniojo veidrodžio lyg vėliavą pririšti žalią liemenę), tačiau šį kartą gavosi šnipštas. Dauguma vairuotojų pradeda suprasti, kas, kaip, dėl ko kovoja ir kokios tos pergalės pasekmės.
Tą savaitę, kai vyko „Girtekos“ vairuotojų maištas, temačiau tik vieną maištininką. Tiksliau, mašiną be vairuotojo. Kuro bakas išplėštas, nors buvo dienos metas, per kelias valandas vairuotojas nepasirodė, bet ant veidrodžio kabėjo palaikymo „vėliava“ – žalia liemenė, o ant priekinio lango puikavosi užrašas su tarptautiniu vardu: Konstantinas.
Tos žalios liemenės – tai savotiškas prancūziškų geltonųjų liemenių pamėgdžiojimas, bet ar jis mums reikalingas? Visi pripažins, kad toks chaosas niekam nereikalingas, bet ir be jo atsirado dar vienas neįprastas kovos būdas.
Neseniai buvo paskelbtas rašinys apie tualete rastą lapelį su Lietuvos vežėjus žeminančiu tekstu. Nelabai realu, kad jį parašė vairuotojas ir pakabino tualete, bet ką gali žinoti. Kai siekiama kažką pažeminti, sužlugdyti tinka visos priemonės, tik tie žemintojai ir žlugdytojai turėtų suprasti, kad žemindami kitus, savęs neišaukštins, o ilgainiui ir patys smuks žemiau pažemintųjų.
Kadangi maištininko Konstantino automobilyje neužtikau, būtų galima pajuokauti, kad jis galbūt išėjo į tualetus kabinti lapelių, bet tąkart kolega lapelį nufotografavo Prancūzijoje, o „Girtekos“ vilkikas buvo pamestas Vokietijoje.
„Juoką menki“ pasakytų žemaitis, bet esmė ne ta, kokios šalies tualete kabės lapelis, o ta, kad kova prieš Lietuvos vežėjus pereina net į tualetus. Kaip čia neprisiminti garsiosios Vladimiro Putino frazės „... mes juos skandinsime tualete“.
Lieka tikėtis, kad prieš skęsdamas Lietuvos transportas pamatys, kieno ausys kišo už klozeto ir spės palinkėti joms ilgų laimingų dienų be lietuviško vairo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
