J.Sąlygai sutikus įrašu dalijamės ir mes.
„Klaipėdoje gyvena žmogus, kurį pažįstu gal jau 30 metų – paprastas, nuoširdus, visada suprantantis humorą, gaila tik, kad senokai besimatėme.
Vieną popietę visai netikėtai jis man paskambino, nieko nenorėdamas, nieko neprašydamas – tiesiog pasiteirauti kaip gyvenu, kaip sekasi kovoti su virusu.
Š. Liekis: karantinas ir suvaržymai yra tam, kad nenumirtų apie 2 tūkstančius Lietuvos pensininkų
Mintyse pagalvojau – prašys pagalbos, čia tik pokalbio įžanga.
Atsakiau – dirbame įsitempę, kovojame su infekcija visais įmanomais ir kai kada, rodos, neįmanomais būdais: nulauži vieną koronos ragą, tuoj reikia laužti kitą.
O galų gale darau kaip viena šauni humoro aktorė man patarė – jei ragų laužymas nepadės, surišti iš to rago jūreivišką (kadangi dirbu jūrininkų ligoninėje) mazgą – tikrai pagelbės.
Žinoma, abu supratome humorą.
Sakau, greit pradėsime teikti planinę stacionarinę ir ambulatorinę pagalbą, o jūrininkams – medicininius profilaktinius patikrinimus – rūpesčių ir rizikos dar padaugės, noriu kiek įmanoma apsaugoti pacientus ir darbuotojus nuo koronainfekcijos.
Ieškau dviejų lauko palapinių, kur galėtų saugiu socialiniu atstumu laukti pacientai, kol po vieną bus pakviesti užeiti į ligoninės pastatą.
O čia tai svarbu, – atsakė mano pašnekovas.
Nepraėjo nei valanda, ir jis vėl man skambina – sakau, pamiršai kažką? Ne, sako, nieko, nupirkau ligoninei dvi palapines, trečiadienį pristatys į vietą.
Nežinau, kokius ditirambus aš jam giedojau, vadinau jį Geruoju Žmogumi, porinau, kad Dievas visa tai mato ir už gerus darbus atsilygina, ypač tada, kai visą pasaulį užklupusi didžiulė nelaimė.
Padėkos žodžiai liejosi iš širdies gelmių, nes vadovybės sekretorė visą šį pokalbį žvelgė į mane plačiai išplėstomis akimis.
Nuotr. iš J.Sąlygos feisbuko paskyros.
Trečiadienį dvi palapinės buvo pristatytos į ligoninę, jos jau baigiamos montuoti – džiaugiuosi, kad mūsų ligoninės pacientai, atvykę į ambulatorinių konsultacijų skyrių ar stacionarą, jausis saugiau.
Gerajam rėmėjui paskambinau ir dar kartą nuoširdžiai padėkojau. Štai toks Žmogus gyvena Klaipėdoje!“ – įrašą baigė J.Sąlyga.
Susiję straipsniai
