Daugelis jaunų žmonių, norėdami patenkinti bent minimalius gyvenimo poreikius – susimokėti už būstą, maistą, viešojo transporto bilietus, bent minimalų laisvalaikį – studijų metu yra priversti dirbti. Tai reiškia, kad dirbdamas studentas negali skirti pakankamai laiko bei dėmesio mokslams ir dėl to nukenčia jo studijų kokybė.
Daugelis pasaulio valstybių, tarp kurių ir Lietuva, siekia, kad jų gyventojai gautų kokybišką išsilavinimą, todėl sudaro sąlygas jauniems žmonėms studijuoti.
Vienos pagrindinių sąlygų – prieinamas mokslas ir stipendija, kuri turi užtikrinti, jog jaunas žmogus visą savo laiką galėtų skirti ugdymo procesui ir žinių gilinimui.
Kai kurios valstybės užtikrina, kad gaunama stipendija patenkintų svarbiausius studento gyvenimo poreikius, tačiau jei studentas nori, studijoms netrukdančiu laiku gali papildomai užsidirbti.
Tuo metu Lietuvoje pragyventi vien tik iš stipendijos – misija neįmanoma. Studentai, kuriems negali padėti tėvai, turi dirbti. Tik nedaugelis studentų dirba vakarinį studijoms netrukdantį darbą. Didžioji dauguma dirbančių studentų turi derinti darbą su mokslais, o tai sunkiai įmanoma.
Studentai, kilę iš nepasiturinčių šeimų ar vieni gyvenantys asmenys, gaunantys ar turintys teisę į socialinę pašalpą, turi nustatytą 45 procentų ar mažesnį darbingumo lygį arba sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį, yra ne vyresni kaip 25 metų amžiaus ir jiems iki pilnametystės buvo nustatyta globa arba jų tėvai yra mirę, gali gauti socialinę stipendiją. 126,75 eurų dydžio mėnesinę stipendiją gali gauti visi aukštųjų mokyklų studentai.
Vilniaus universitetas, minėdamas 440-ųjų įkūrimo metinių sukaktį, skyrė 100 papildomų stipendijų gabiems jaunuoliams iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Pagrindinis kriterijus skiriant stipendijas – mažos šeimos pajamos, taip pat atsižvelgta į kitus faktorius, tokius, kaip tėvų netektis, šeimos gausa, negalia, auginami nepilnamečiai vaikai ir panašiai.
Didžioji aukštųjų mokyklų studentų dalis gauna skatinamąsias stipendijas, kurių dydis priklauso nuo pasiekimų moksle. Dažniausiai studentai gauna 58,5 eurų (1,5 bazinės socialinės išmokos dydžio) ar 97,5 eurų (2,5 bazinės socialinės išmokos dydžio) dydžio išmokas, už kurias pragyventi tiesiog neįmanoma.
Labiau nei akivaizdu, jog tiek socialinės, tiek skatinamosios stipendijos yra labiau simbolinės išmokos, o ne priemonė, sprendžianti studentų socialinius iššūkius.
Valstybė turi garantuoti ne tik kokybiško aukštojo mokslo prieinamumą studentams, bet ir užtikrinti, kad studentas, norintis ir galintis mokytis, turėtų tai ir daryti, o ne studijų metu dirbti prekybos centro kasoje.
Nors, panašu, jog prie tokios sistemos jau prisitaikė ir kai kurios aukštosios mokyklos, dėl studijų krepšelių pro pirštus žiūrinčios į studijas praleidinėjančius studentus.
Suprantama, Lietuva neturi galimybių visiems studentams mokėti pakankamos, tarkim 300 eurų dydžio stipendijos, todėl valstybės pagalba turėtų būti mokama ne pagal pasiekimus moksle, o pagal socialinę padėtį.
Sutikite – 58,5 euro skatinamoji stipendija į studijas naujutėliu automobiliu atvykstančiam studentui mažai kuo padės, tuo metu žmogui iš nepasiturinčios šeimos ši papildoma suma bus ženkli parama.
Net ir perskirsčius, tiksliau, pakeitus, stipendijų gavimo principus, jų toli gražu neužteks visiems sunkiau gyvenantiems. Ne visiems studijuojantiems jauniems žmonėms padeda ir tėvai, todėl turi būti aiški valstybės pozicija, kuri užtikrintų ne tik valstybės garantijas norintiems pasiskolinti, bet ir valstybės remiamos studijų paskolos išmokėjimą, jei žmogui, baigusiam mokslus su paskola, gyvenimas nepagerėjo.
Jau šiandien turime pavyzdžių, kuomet studijoms paimta paskola tapo finansiniais skurdo spąstais. Valstybė turi padėti jauniems žmonėms, o ne dar labiau juos stumti į sunkumus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
