Pavasarį viskas buvo nauja, neįsisavinta, o ir vilties buvo, kad naujais mokslo metais viskas stos į savas vėžes.
Kur tau. Trūkt už vadžių – vėl iš pradžių. Tik iš pradžių dar labiau atsipalaidavus ir, leiskite išsireikšti, nusispjovus.
Turiu namie abiturientą. Standartinį. Ne moksliuką. Ne tą, kuris savo noru, be paskatinimo sėdės prie vadovėlių ir mokysis. Galėtų mokytis geriau? Žinoma. Bet kam?
Tam, kad likus iki pamokos kelioms minutėms, sužinotum, kad pamokos nebus? Tam, kad internetinėje platformoje gautum užduotis, o temą mokytojas lieptų išsiaiškinti pačiam? Net ir aš, kažkada buvusi pirmūnė, nesimokyčiau.
Bandėt kovoti su mokytojais? Cha! Jie visada teisūs. Jiems sunku. Jiems keblu...
Ne visiems... yra išimčių... Nuotolinis mokymas kaip niekad parodė, kas ko vertas.
Gerbiami mokytojai, kreipiuosi į jus. Suprantu, kad iš namų dirbti nėra paprasta. Sriuba verda, siurblys veikia, o čia dar pamoką reikia vesti. Bet mokiniams irgi sunku. Ir penkių minučių jūsų dėmesio tikrai per mažai. Atsainiai ir atmestinai vykdydami savo darbus kenkiate mažiems žmonėms.
Kodėl mokinys turi kovoti, turi įrodinėti, kad pamokoje buvo? Nes jums patogiau bet kam supilti „n“ raides? Kodėl mokinys turi pats ieškoti informacijos, nes jums nėra noro pateikti jos priimtina forma?
Kodėl tėvai turi ieškoti korepetitorių, nes jums nėra noro aiškinti temų išsamiai ir suprantamai? Kodėl į atvirą mokinio prašymą padėti reaguojate tik įsikišus tėvams?
Pavargau kovoti. Pavargau įrodinėti, kad net nuotolinis darbas yra darbas. Paklauskit ofisinių: padarei klaidą, susimalei – va tau pasekmės.
O jūs? Kokios pasekmės laukia jūsų? Teisingai, pasekmių, liečiančių jus, nėra. Pasekmes pajus mokiniai. Kodėl? Kodėl vaikai turi kentėti dėl jūsų atsainumo?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
