Nuolat mus atakuojanti informacijos gausa ir moderniosios technologijos dar iki pandemijos kėlė mums visiems didelių iššūkių. Karantinas ir darbas ar mokymasis iš namų įnešė dar daugiau turbulencijų, gerokai pakratančių mūsų susikaupimą. Mobilieji telefonai ir kompiuteriai leidžia greitai keisti veiklas ar atlikti kelis darbus vienu metu – dalyvauti susirinkimuose, tikrinti elektroninį paštą, keistis trumposiomis žinutėmis ar kitaip mėtyti savo dėmesį.
Nors gali atrodyti, kad puikiai susitvarkome su keliais darbais vienu metu, tikrovė yra šiek tiek kitokia.
Kas traukia mūsų dėmesį?
Tam, kad išmoktume geriau susikaupti, turėtume suprasti, kas vyksta mūsų galvose tuo metu. Dėmesiui itin svarbus dopaminas – viena iš medžiagų, smegenyse atliekančių „ryšininko“ pareigas. Dopaminas dažnai vadinamas pasitenkinimo hormonu, tačiau tai ne visa tiesa. Dopaminas yra savotiškas mūsų variklis.
Svarbiausia jo užduotis – ne užtikrinti gerą savijautą, o leisti pasirinkti, į ką sutelkti dėmesį.
Kai esame alkani ir kas nors prieš akis nukrauna stalą gardžiais patiekalais, mūsų dopamino lygis šokteli vien nuo valgių vaizdo. Šios medžiagos padaugėja ne valgant – ji žadina mūsų norą pasistiprinti ir įsako sutelkti dėmesį į maistą. Jei dopaminas pirmiausia skatina ką nors daryti, o ne suteikia pasitenkinimą, iš kur atsiranda pastarasis jausmas? Manoma, kad jį sukelia endorfinai, dar vadinamo organizmo morfinu. Taigi dopaminas mus verčia norėti matomo maisto, o dėl endorfinų valgis yra skanus.
Ką tai turi bendro su mūsų dėmesiu? Dopaminas yra svarbus mūsų smegenų pasitenkinimo sistemai, kuri, panašiai kaip streso sistema, išsivystė per kelis milijonus metų. Abiem šioms sistemoms dabartinė visuomenė yra svetimas pasaulis. Pasitenkinimo sistema ragina mus elgtis taip, kad išgyventume ir galėtume perduoti savo genus. Nenuostabu, kodėl maistas, bendravimas ar romantiški santykiai lemia dopamino lygio padidėjimą.
O dabar – dėmesio! Nustatyta, kad dopamino lygį taip pat kelia mobilusis telefonas ar kompiuteris! Gavę žinutę ar laišką, pamatę naują įrašą nekantraujame juos perskaityti. Taigi išmanieji telefonai ir kompiuteriai „užkabina“ iš karto kelis esminius mūsų pasitenkinimo sistemos mechanizmus. Būtent dopaminas mus skatina nuolat tikrinti savo telefoną, elektroninio pašto dėžutę ar naršyti socialiniuose tinkluose. Dopaminas mums diktuoja, kas yra svarbu ir į ką turėtume sutelkti dėmesį.
Kelios užduotys vienu metu – pavojingas mitas
Žinodami, kad pasitenkinimas yra labai svarbus mūsų dėmesiui, taip pat turėtume įvertinti aplinkybę, jog mūsų protinės galimybės yra ribotos. Smegenys pasižymi neįtikėtinu gebėjimu vienu metu valdyti daug skirtingų procesų, tačiau to negalima pasakyti apie dėmesį.
Tyrimais įrodyta, kad vienu metu galime sutelkti dėmesį tik į vieną dalyką. Nustebote? Ar tikrai? O kaip gi yra su garsiuoju „multitaskinimu“? Tai – mitas.
Kai manome, kad tuo pat metu atliekame kelias užduotis, iš tiesų tik greitai šokinėjame nuo vienos prie kitos. Perkelti dėmesį užtrunka tik porą dešimtųjų sekundės dalių, bet smegenys „lieka“ prie to, ką darėme prieš akimirką.
Smegenų „persiorientavimas“ nuo vieno prie kito objekto turi mokslinį pavadinimą – dėmesio likučiai. Neįmanoma tiksliai pasakyti, per kiek laiko smegenys persiorientuoja, bet kai kurie tyrimai rodo, kad perkėlus dėmesį susikoncentruoti į kitą užduotį šimtu procentu smegenys gali tik po kelių minučių.
Kas nutinka smegenims, kai jas „bombarduojame“ įspūdžių ir informacijos srautais iš instagramo, tviterio, feisbuko, interneto naujienų ar elektroninių laiškų? Tai sutrikdo procesą, kurio metu mūsų įspūdžiai keliauja į atmintį. Smegenys gali nespėti atkreipti dėmesio į nuolat besikeičiančią informaciją, ši informacija perkrauna riboto dydžio mūsų darbinę atmintį ir nespėjame sukurti naujos ilgalaikės atminties.
Norėdami ilgiau atsiminti norimą informaciją, turime sudaryti sąlygas savo smegenims sustiprinti naują sąsają. Tai įmanoma tik tada, kai smegenys per ją persiunčia signalą kelis sykius. Tam reikia, kad smegenys dirbtų intensyviai. Šis procesas reikalauja laiko ir energijos. Taigi naujiems ilgalaikiams prisiminimams sukurti turime į tai sutelkti savo dėmesį, susikaupti, taip pasakyti savo smegenims, kad tai – svarbu.
Nebūtina nuolat pasinerti tik į vieną veiklą ir visiškai atsisakyti „multitaskinimo“, nes jis leidžia atlikti daug darbų iš ilgo mūsų kasdieninių įsipareigojimų sąrašo. Kita vertus, turėtume žinoti, kad atlikdami daug veiklų vienu metu, rizikuojame suklysti, nepastebėti svarbios informacijos, atsiminti mažiau ir taip sumenkinti savo kūrybiškumą, gebėjimą veiksmingai spręsti problemas. Todėl verta ieškoti pusiausvyros ir pasirinkti, kokioms užduotims atlikti turime maksimaliai sukaupti savo dėmesį.
Dėmesio treniruotės
Pastaraisiais metais atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia vis daugiau galimybių tobulinti mūsų protinę veiklą ir gebėjimą sužadinti pageidaujamas psichines būsenas. Geriau suprasdami, kaip veikia mūsų psichika, ir pasitelkę tam tikrus pratimus, galime treniruoti savo dėmesį ir gebėjimą susikaupti. Štai keli būdai, kurie padeda geriau sutelkti dėmesį.
Pirmiausia – būtina pasirūpinti, kad teigiamų emocijų būdų dvigubai daugiau nei neigiamų. Tyrimais įrodyta, kad pakankamas teigiamų emocijų „užtaisas“ leidžia greičiau rasti sprendimus kritinėse situacijose, palaiko strateginį mąstymą ir kūrybiškumą. Teigiamų emocijų rezervą papildo smagūs pokštai, fizinis aktyvumas pertaukėlių metu, geras miegas prieš sudėtingą dieną ar neigiamų minčių sustabdymas sąmoningu kvėpavimu.
Antra, tikslinga išmokti į aplinkos stimulus reaguoti sau tinkamiausiu būdu. Mus nuolat supa fizinė aplinka, kurioje yra daug įvairių dirgiklių. Net, jeigu esame gerai susikaupę, jie gali blaškyti, atitraukti mūsų dėmesį. Kas tai bebūtų – gautas elektroninis laiškas, suskambęs telefonas ar triukšmas kitame kambaryje. Mes galime pasirinkti, kaip reaguosime: „paleisime“, ignoruosime dirgiklį ar nustosime daryti tai, ką darome, ir nukreipsime dėmesį į trukdžius. Svarbu sprendimą dėl to priimti sąmoningai.
Nuskambės paradoksaliai, tačiau per karantiną dirbdami ar mokydamiesi iš namų turime unikalias galimybes treniruoti savo dėmesingumą.
Trečia, nors yra labai naudinga sutelkti visą dėmesį į svarbią užduotį, kartais yra svarbu tinkamu momentu dėmesį nukreipti į kitą veiklą. Treniruodami visišką dėmesio perkėlimą nuo vienos problemos prie kitos, pailsime nuo sudėtingos užduoties, išmokstame laikinai „paleisti“ sunkius, kartais tuo metu neišsprendžiamus reikalus ir vėliau prie jų galime grįžti su naujomis kūrybiškomis idėjomis ar praktiškais sprendimais.
Taip perkelti dėmesį gali padėti tarp sudėtingų užduočių įterpta fizinė veikla, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas, sportas ar lipimas laiptais. Laikina koncentracija į kūną „įžemina“ ir leidžia protui pailsėti, greičiau „persijungti“ nuo vienos užduoties į kitą.
Tai tik keli moksliškai patikrinti būdai, leidžiantys treniruoti dėmesingumą. Kiekvienas, net daugkartinis išsiblaškymo čempionas, gali išbandyti ir rasti tinkamiausias treniruotes, kurios padėtų išmokti geriau sutelkti dėmesį. Mūsų smegenys pasižymi gebėjimu keisti pačios save.
Vien supratimas, kaip veikia su dėmesiu susiję procesai, gali įtakoti mūsų gebėjimą susikaupti. Sąmoningas elgesys ir treniruotės šį efektą gali sustiprinti iki labai didelių pokyčių. Išbandykite tai!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
