Net ir galintiems patiems išeiti į lauką tai daryti draudžiama. Pabandykite taip pasigydyti mėnesį ir du ir dar labiau nesusirgti.
Savo šeimos narių negalintys pamatyti artimieji priversti priklausyti nuo gydytojų ir slaugytojų malonės, kiek jie bus nusiteikę telefonu papasakoti apie šeimos narių sveikatą, ar padės senai močiutei pasikrauti telefoną, ar pasirūpins, kad sunkiai vaikštantis žmogus bus palydėtas į tualetą, – juk apmauti sauskelnėmis greičiau ir paprasčiau.
Ir visa tai, mielieji, jau yra papildomos paslaugos, kurių teikimas priklauso nuo geranoriškumo ir žmoniškumo.
Gali braižytis visą dieną po ligoninės langais, bet taip ir nesužinosi, ar tavo aplinkoje nesiorientuojančiai tetai kas nors padėjo nusiprausti. Bet juk karantinas ir pats nepažiūrėsi, kaip išplito senelio pragulos.
Ir niekam nepasiskųsi, o senolis trauks ant žaizdos paklodę ir save įtikinės, kad čia „nieko tokio“.
Šiuo metu apie jokias galimybes net ir laikantis griežtų saugumo reikalavimų aplankyti sergančius artimuosius net nekalbama, bet kalbama, kad atvėrus kirpyklas, būtina atverti ir barus.
Puikiai suprantu, kad verslas turi dirbti, o ligoninės ir globos įstaigos yra labai pažeidžiamos pandemijos metu.
Tačiau ligoninė nelygu ligoninei, didelė dalis gydymo įstaigų personalo jau yra paskiepyta, tad kodėl kai kuriais atvejais neleidus pasimatyti su artimaisiais, pavyzdžiui, laikantis saugaus atstumo lauke ar kokioje nors tam pritaikytoje patalpoje?
Tiesa, galima perduoti siuntinius, ir ši situacija puikiai parodo įstaigų personalo požiūrį į savo darbą ir bendravimo kultūrą. Nenorėčiau, kad pora paminėtų epizodų mestų šešėlį visiems dirbantiems šį sunkų ir labai reikalingą darbą, bet nutylimos problemos savaime niekur nedings.
Įsivaizduokite, maža vieno Pietryčių Lietuvos miesto ligoninė, sienos ir baldai – viskas dar primena sovietmetį ir jei visur ant durų nebūtų griežtų nurodymų dėl saugumo priemonių, suabejotum, kurie dabar metai.
Paskui žodinio kontakto išsiilgusį lankytoją ištinka moralas apie tai, kad krepšelyje su sausainiais turi būti raštelis su vardu ir pavarde žmogaus, kam jie skirti. Ir niekam neįdomu, kad atvažiavai iš toli, skubėjai – nėra lapelio su vardu, tu – jau nusidėjėlis, nežinantis, koks šiais laikais brangus popierius ir koks deficitas rašikliai, ir kad regioninės ligoninės tokios prabangos negali sau leisti. Ironizuoju, žinoma, bet juk iš kur tas noras padaryti viską, kad kitas pasijustų blogai? Tarkime, buvo bloga diena.
Tačiau ir po savaitės nuotaika nepasitaisė. Atvykus perduoti siuntinio likus dvidešimčiai minučių iki darbo laiko pabaigos darbuotoja jau demonstratyviai ruošėsi išeiti. Suprask, pavėlavai. Bet pro šalį ėjusiai kolegei laiko atsirado ir pavėlavęs nusidėjėlis dar dešimt minučių priverstinai dalyvauja dienos pletkų aptarime ir tik po šio neatidėliotino darbo pagaliau paimamas siuntinys.
Sakysite, kad piktinuosi smulkmenomis? Galbūt prasta siuntinius priimančios slaugytojos nuotaika nėra pasaulio pabaiga, tačiau savo pareigų žinojimas, „kad karantinas ir niekas nepatikrins“, ne vienam sveikatos sektoriuje dirbančiam žmogui užaugino sparnus.
Labai linkiu mūsų išrinktai valdžiai pagalvoti, kad laikas pradėti galvoti ne tik apie barų atvėrimą, bet ir kaip sudaryti sąlygas aplankyti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
