„Tėvų žudikai. (Turėję kitokią, SAVO nuomonę)
– Gal galėtumėt pas mus šiandien užsukt?
– Naaa nelabai. Šiandien itin pilna diena. O kas atsitiko?
– Mama kažkokia apatiška, beveik nevalgo ir skysčių geria labai mažai. Susikalbėt siunkiai išeina, pasilpus kažkokia, nublogus. Galvoju, gal į ligoninę paguldyt pastiprinimui, – bėdavoja vienos mano pacientės duktė.
– Na gerai, jei liks laiko, pas ją paskutinę šiandien užsuksiu, jei ne – tada tik rytoj, – dūsauju galvodama, kaip čia greičiau susisukus.
Miela pacientė, seniai lankau ją, kažkaip po truputį sąžinė ima grukšint (grukšt, grukšt, grukšt).
– Tai ačiū Jums tada. Tai lauksim, kaip Jums atrodys, dar susilaikom, nevešim.
Sklandžiai, greitai, tarsi pagal užsakymą tos močiutėlės naudai laiko lieka, užsuku.
– Kodėl ji visa tokia šlapia? – atklojus randu pacientę savo prakaituos lyg garuojančion balon įkritusią. Nagi, duokit termometrą.
Mėginu šnekint kažikur gilyn įsmigusią moteraitę, šaukiu vardu, judinu, kol termometo gyvatėlė kyla. Menki mano pastangų rezultatai.
Apsiblausęs, vos biškutį iš po vokų išlindęs žvilgsnis, kelios atskiros, padrikos, išdžiūvusioj burnoj susivėlusios ir į žodžius sunkiai suveinančios, raidės.
Bet iš įdirbio tokius „tekstus“ skaityt, maždaug suprantu, kad tas lūpų judinimas reiškia „pažįstu, žinau kas esi, ale biški nesiorientuoju, nes labai blogai jaučiuos, esu kokiam tai kostmose.“
– O! 37 – ni ir septynios dalys. Tai kad visa šapia, reik suprast, kad buvo gerokai daugiau.
– Nu tai ir aš pats trisdešimtaštuonis turiu.
Pamažu atatupsta traukiuosi link lango sukdama galvoj mintį „su kauke, su pirštinėm, kontaktavau minimaliai, močiutė nei kosėjo, nei čiaudėjo tuo metu, dar tik geros penkios minutės tepraėjo, kai aš čia, tai gerai, kad skubėdama greit sukaus…“
– O dukra kada grįš? – klausteliu neramiabalsišku tonu kaip tik suskambant domofono signaliukui.
– Tai va, girdit, jau per duris į laiptinę įėjo, tuoj bus, – pažvalėja nuo temperatūros raudonais žandais ir nesveikai blizgančiom akim jau nelabai spritnas diedukas.
Kol dukra važiuoja liftu, aš mintyse ant pirštų lenkiu vyriškio didelį viršsvorį, hipertoninę ligą, antrinį diabetą, amžinai dusulingą kvėpavimą, kartu su cianotiškom lūpom labai užnešantį į širdies nepakankamumą…
– Na kaip ji Jums atrodo? – lyg niekur nieko žvaliai nusimesdama striukę klausia dukra.
– Blogai, labai blogai. O Jūs pati kaip jaučiatės? – į jos akis įsegu savo nedraugišką žvilgsnį. – Labai jau į Covidą panašu.
– Aš… neblogai… Dariausi vaistinėj testą, tai nieko, neigiamas.
– Tai dar ne faktas, kad nesergat. O sūnus kontaktiniu būdu mokosi? – žiūriu į nenusakomo amžiaus bamblį, kurį dėl didoko ūgio ir nemenko viršsvorio gali palaikyti paaugliu. Nors iš veido ir pagal elgesį atrodo panašus į truputį sutrikusios raidos be saiko valgantį mažių.
– Anksčiau kontaktiniu, dabar jau ne, – balsas lyg teisintųsi.
Nesiimu kamantinėt nuo kada iki kada, kontaktinis, bekontaktis, maga greičiau sprukt iš čia.
– O kaip su skoniu ir kvapu? Jaučiat, užuodžiat?
– Nelabai… prastai... – kaip smarkiai skiriasi šis balsas nuo to, kuris sakė „Ne, nesiskiepysiu nei aš, nei kitus namiškius skiepysiu! Ačiū, ne! Ir daugiau neskambinkit ir neklausinėkit, mes nepersigalvosim! Kokie dar mes?! Vienvaldė karalienė šitoj karalystėj ir už visus keturis sprendžianti pati viena.
– Mamai greitąją kvieskit, nes jau ir taip per ilgai laukta, nors... – norisi pasakyti, kad čia nieko jau nebus, tai gal tegu namie numiršta, gal gi neims dusti, gal taip, kaip dabar atrodo – silpnės kol ramiai užges. Na, bet čia nieko negali žinot.
O dar tokia visai nieko moteriškaitė buvo, ir gimimo metai visai padabni. – O Jūs tik į žmones daugiau neikit, namie sėdėkit, registruokitės į mobilų punktą PGR pasidaryt, nežiūrint to, ką Jums vaistinėj nustatė. Ir tėvuką stebėkit, su jo ligų bukietu atsipalaiduot nepatarčiau, jei ką, irgi greitąją.
– Gerai, supratau, – šį kartą nei diskusijų, nei visažinystės, nei „savo nuomonės“ turėjimo.
– Kiek pamenu Jūs visi neskiepyti?
– Ne.
– O kodėl telefonu nepasakėt nei apie temperatūrą, nei apie tai, kad testą darėtės? Juk suprantat, kad ne pas Jus vienus lankausi? – su priekaišto gaida išpyliau nors du procentus gižulio.
– Taai… kad…
– Na gerai, dabar jau nebesvarbu. Darykit man platų koridorių ir aš kuo greičiau neriu iš čia. Tai gerai, kad pas Jus paskutinius atvykau ir visų taisyklių laikiaus.
Susispietusi vienon krūvon šeimyna nugarom prisiklijuoja prie sienų, o aš šaunu į laiptinę, kuri tuo tarpu atrodo gerokai saugesnė vieta.
Pusė butelaičio dezinfektoriaus, nauja kaukė, visa kita… ir malda už save ir bepročius tėvų žudikus, kurių už netyčinę žmogžudystę nieks nenuteis.
Šiandien man norėtųsi, kad nuteistų. Net labai!.. su saldumu burnoj. Rytoj, žinau, jau bus praėję. Nes tuose namuose greičiausiai visiems laikams liks dvi tuščios lovos ir žinojimas, ką padarei, dukra… P.S. Viena iš dviejų istorijų per dvi dienas. Tik antroji – telefonu. Pasimokiau. Ir ten, panašu, gana nedėkingai klostosi mirties atnešėjai – močiutėlės dukrai.
Šansų ne kažką, bet senolė gal dar išsikapanos kaip nors, o va dukros mišios nelinksmos – kol kelis sakinius pasakė vos plaučių neiškosėjo.
Tokiu atveju močiutės reikaliukai irgi būtų ne kažką. Lauktų neprabangi, trumpa slauga kokioj nors įstaigėlėj po ilgametės ir labai prabangios. Mat dukra ir bagota, ir mokyta, ir rūpestinga, bet... gavosi jai va še kaip.
P.P.S. Aš ne gydytoja, aš – slaugytoja!" - rašė L. Baršauskienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
