Bėgdavau į mokyklą pasitikti per laukus ateinančios mokytojos. Ir kiti vaikai bėgdavo. Eidavome lenktynių – kas pirmas ją pasitiks. Mokiausi tikrai „fainoje“ kaimo mokykloje, buvome trys mergaitės ir, berods, penki berniukai.
Vėliau perkėlė mane į miestą. Ten prasidėjo visai kitokios patirtys. Atsimenu, kaip bėgau ne į mokyklą, bet iš jos. Mintyse, pati viena, be jokių draugų įtakos sukūriau pabėgimo planą ir melą mokytojai, ir man pavyko...
Kadangi ir dabar nesugebu prisiminti kažko džiuginusio mane mokykloje, išskyrus draugus ir išdaigas, bet tai su pačiu mokslu nesusiję, išleisdama savo dukrytę į mokyklą sau viduje išsikėliau tikslą – padarysiu viską, ką galiu, kad jai mokslas teiktų džiaugsmą.
Deja, bet savo tikslo nepasiekiau...
„Mokykla ne madų šou“. „Mokykloje turi būti tvarka“. „Tavo vaikas, niekuo neypatingas, visų vaikai vienodi“. „Namų darbus būtina ruošti kasdien, net jei ir nenori“. „Ar mokytoją lepinsim dovanėlėmis?“ „Kodėl jūs neleidžiate tėvams pirkti dovanų mokyklai, juk yra leidžiamos dovanos iki 200 eurų?“ „Vaikams nupirkime vienodus marškinėlius“. „Renkame pinigus klasės remontui, planšetėms, spausdintuvams, servėtėlėms nosį pavalyti“.
Iniciatorius klausia, ar pritariate pinigų rinkimams po 20, 30, 40, 50 arba po 100 eurų? Atsakymai pypsi „mesengeryje“: „Taip“.
Visa pilka masė pritaria, nepritarusius suėda... Gauni grasinančius laiškus ir skambučius, jog dėl tavęs vienos niekas nesiruošia keisti įsisenėjusios tvarkos.
Baisiausia, kad tėvai net nesuvokia, ką daro. Patys „kiša“ kyšius galbūt tikėdamiesi, kad jo vaiką už rankutės nuves iki valgyklos. Arba dovanoja tokias gėlių puokštes, kokių per vestuves jau niekas nebedovanoja taip stengdamiesi mažinti vartotojiškumą ir taršą pasaulyje.
Mokyklos renka rinkliavas pogrindyje. Nors yra leidžiama remti oficialiai mokyklą per 2 proc. paramą arba pervesti oficialiai pinigus į mokyklos sąskaitą, kad vėliau lėšas galėtų paskirstyti mokyklos taryba.
Bet taip nėra daroma. Renkami pinigai pogrindyje turtingų tėvelių iniciatyva, arba mamų, mėgstančių dėmesį ir mėgstančių kontrolę. Jos nori sukontroliuoti viską, ką tik įmanoma: šventes, vaikų aprangas, ekskursijas (net kas į jas vyks), rinkliavas.
Ir tik, neduok Dieve, per kokią mažiau reikšmingą šventę nebūtų taip, jog mokytoja negavo „numirusių gėlių puokštės“ ar kokios pigios plastikinės dovanos.
Vaikas, pajutęs ryšį su mokytoja, piešia jai piešinius ir skina gėlės iš kiemo. Vaikas, pajutęs ryšį tiesiog su žmogumi, sako: „Mama, padarykim mokytojai dovanėlę“. Ir tai būna tikra... Tai nebūna „kyšis“ neaišku vardan ko. Tai nebūna tėvų pritempta ir sukurta. Ir „prašymai“ pinigų nediskriminuoja tų tėvų, kurie jų tiesiog tuo momentu neturi.
Vienas mano draugas „messengerio“ sukurtas grupes pavadino taip: "Įeina į tavo namus purvinais batais, neatsiklausę ir kada nori vaikšto, kas nori. Esi priverstas skaityti visų komentarus, nes „bijai“ praleisti – galbūt, parašė mokytojas svarbią informaciją."
Prie tų grupių prideda jau net neatsiklausę, žinoma, dėl mokytojo patogumo. Žinutės nuolat „pypsi“ ir atitraukinėja tave nuo tavo realybės, tu esi „priverstas“ žinoti, kas neatvyko į mokyklą, kas susirgo, ar kas pametė megztinį, ar kurioje vietoje mokytoja rašydama tvarkaraštį padarė klaidą.
Klausimas, ar man tikrai to reikia? Grupės su mokytoju tai sakykim dar nieko, bet atskirai dar yra sukuriamos grupės skambiais pavadinimais „slaptai“ be mokytojo ir dar tau „knisa“ protą papildomai.
Bandau įsivaizduoti mamą, turinčią keturis vaikus... Ji turėtų turėti mažiausiai 8 „messengerio“ grupes. Aš nuoširdžiai reiškiu Jums užuojautą.
Kas mėgstate imtis tokios iniciatyvos, prašau, nuoširdžiai pagalvokite, į kieno duris beldžiatės, kad ir per internetines duris.
Atleisk vaike, man nepavyko, aš nesuprantu, kur mes papuolėme. Manau, anksčiau, tada kai aš mokiausi, vis dėlto buvo nors ir viskas sukontroliuota, bet buvo daugiau vidinio tikrumo. Dabar viskas atsiduoda „plastiku“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
