Išvykome iš Vilniaus dviem automobiliais aštuntą vakare, visą naktį važiavome ir apie 4 val. ryto jau buvome už Liublino. Čia automobiliuose kažkiek numigome ir ryte nuvykome į Dolhobyczow pabėgėlių centrą. Dar degalinėje pasakė, kad ten ypač daug ukrainiečių. Nuvykus nesimatė nei žmonių nei chaoso, visi žmonės jau išvežioti.
Paklausinėję esančių 20-30 žmonių ar niekam nereikia į Lietuvą, vykstame į Hrebenne, daug didesnį centrą. Čia žmonių srautai nepalyginti didesni, bet lenkų pastangomis stebėtinai efektyviai išvežiojami nesibaigiančiu srautu atvykstančių autobusų, mikroautobusų ir automobilių.
Centre jokios skaitmenizacijos nematyti, viskas pildoma ranka ant blankų, matyt, tam, kad greičiau atvykę žmonės būtų išvežti, tiesiog gautų pagalvę galvai, ir tik tuomet tvarkomi registrai. Matome žmones su Danijos, Ispanijos, net Portugalijos vėliavomis, savanoriai gyvai suteikia informaciją apie laukiančias sąlygas. Lietuviškų akcentų nematyti, vieni stovime su Lietuvos vėliava. Per garsiakalbį apie mus garsiai paskelbia, iš karto prisistato 6 ukrainiečiai su mažu šuneliu. Išvykstame iš karto. Paklausite, ar kelionė sunki? Taip, ji atrodo sunki, bet tik iki tol, kol ukrainiečiai pradeda pasakoti apie tai, ką jie patyrė.
Lena yra iš rytų Ukrainos. Į Lvivą atvyko traukiniu per 26 valandas. 800 moterų su vaikais susispaudę sulipo į keturiolika „eletričkos“ vagonų. Vaikai nuo mažiausių iki paauglių. Išgirstu apie sunkiai sergančią motiną perone, kuri nevyksta, nes mato, kad neištvers kelionės. Bet pažįstamai moteriai atiduoda išvežti savo vaiką, pastaroji turi 2 savus, bet paima nedvejodama, tik pasako: „Po karo grąžinsiu“.
O kaip kitaip, juk jokios organizacijos ten neveikia. Kelionės metu visas traukinys nuolat verkia, iš pradžių vaikai, kai jie išvargę užmiega, tyliai rauda motinos. Ir taip pakaitom. Ukrainietės greitai sugalvojo, kad geriau vaikus paskirstyti grupelėmis, ir jais rūpintis pasikeičiant. Taip Lena pasikeisdama prižiūrėjo 6 vaikus, kam į tualetą, kam valgyti, o ką tiesiog priglausti.
Valia labiau primena smulkutę vakarietę, stilingai apkirpta ir apsirengusi. Bet tik tiek ir telikę. Ji turėjo nedidelį verslą, dieną prieš karą sumokėjo valstybei mokesčius, ir sąskaitas tiekėjams. Bet įplaukų iš klientų jau nebebus, viskas prapuolė. Dabar ji rytą pradeda nuo žinučių išsiuntimo visiems artimo rato vyrams, kurie kariauja fronte – sužino ar visi gyvi ir kaip sekasi.
Sūnui Timūrui 15, jis vienturtis ir vienintelis anūkas seneliams. Jis rimtai sportavo, kaip ir mano sūnus, todėl greitai randam bendrą kalbą, kalbame apie pasiekimus ir svajones. Valia keliavo automobiliu, kaip tik pro Irpiną, kai jį bombardavo. Po to buvo pranešta apie smūgius valdomomis raketomis, tačiau ji savo akimis matė lėktuvus, kurie praskrisdami tiesiog išvertė bombas ant oro uosto ir apylinkių. Sunku suprasti tą siaubą, kurį jiems teko patirti. Ji iš Bila Tserkva miesto, kurį taip pat bombardavo. Dar kartą tai pamatė ir per rusų televiziją, tik rodant bombarduojamo jos gimtojo miesto gatves, Kremliaus ruporas skelbė apie ukrainiečių talžomą Donecką.
Sustojame tik vieną kartą per 8 valandas kavos. Toks jausmas, kad fiziologiniai poreikiai, kaip kad pavalgyti, yra nereikšmingi, net šunelis tai suprasdamas visą laiką ramus. Atrodo, įsijungia kažkoks rezervinis organizmo režimas.
Į Alytų atvykstame vėlai, jau po vidurnakčio. Greitai priima, laikas atsisveikinti. Paklausite, ar vertėjo vykti?
Taip, vertėjo – dėl tų 2 minučių. Kuomet stovėjome apsikabinę ratu, pradėjau jausti tas siaubo ir sielvarto bangas, lygtai būčiau prisijungęs prie kolektyvinės visų ukrainiečių tapatybės grandinės, ir manimi kaip elektra tekėjo visos tautos išgyvenimai.
Žvelgiu ukrainiečiams į akis, jaučiu, kad ryžtas, valios stiprybė ir dvasios jėga pradeda užgožti tą sielvartą. Dabar it grandine ir manimi teka ji, 1000-čių metų stiprumo ukrainiečių tautos jausmų jėga, ji labai stipri, nesunaikinama.
Atsijungiu, nes bijau, kad mano gležnas 2 metrų kūnelis gali ir neatlaikyti. Sakau: „Man metas vykti“. Girdžiu paskutinius ukrainietiškus „diakuju“, kurie skamba stebėtinai panašiai, kaip „dėkoju“.
Iki Vilniaus grįžtu šviesia galva. Džiugina žinojimas, kad putinui niekada nepavyks, nebent fiziškai sunaikintų visus prijungtus prie tos kolektyvinės tautos tapatybės grandinės, bet tai neįmanoma, nes tai šimtai milijonų, dabar dar ir plius vienas lietuvis.
Darkart sau patvirtinu, kad ukrainiečiai yra labiau europiečiai nei bet kada, su minties laisve ir valios stiprybe. Būtent tai, ko labiausiai nekenčia ir bijo putinas ir siekia tai užgniaužti. Juk putino Rusijoje valdžios vertikalė daug dešimtmečių pastatyta pasitelkus tik melą, prievartą ir bauginimą.
Susiję straipsniai
Tik Vilniuje suvokiu, kad, matyt, iš nuovargio, nepalikau ukrainiečiams nei savo telefono numerio, nei el. pašto adreso. Nieko. Ramu, nes žinau jų vardus ir istorijas, susirasiu. Dabar jie saugūs, dabar jiems viskas bus gerai.
Lietuviai, Kovo 11 d., išvakarėse linkiu branginti ir ginti turimą laisvę. Padėkime kaip tik galime ukrainiečiams išsikovoti jų laisvę!