Savanorė Lina dalijasi, kad pirmą kartą einant į susitikimą su šia mažyle labai jaudinosi, nes žinojo, kad budėti teks prie neišnešioto kūdikio, o tokio mažutėlio naujagimio, sveriančio vos 1,6 kilogramo, ant rankų laikiusi dar nebuvo. O kur dar visi tie laideliai, kuriais būna apraizgyti maži kūdikių kūneliai.
Tačiau Lina greitai su mažyle apsiprato ir pajautė jos ritmą, ėmė atpažinti vaikučio skleidžiamų garsų reikšmę, iš karto suprasdavo, kada reikia keisti sauskelnes ar pavalgydinti, o kada – panešioti, atrado mėgstamiausią mergytės gulėjimo pozą.
„Pati įsitikinau, kokia yra artumo ir fizinio kontakto galia mažam kūdikiui. Jei mergaitė pradėdavo nerimauti, neretai užtekdavo tiesiog uždėti ranką ant pilvuko, švelniai paglostyti ir mažylė nurimdavo“ – pasakoja Lina.
Tiesa, būdavo ir sudėtingesnių dienų, kuomet dėl pilvo diegliukų tekdavo išbandyti visokiausius skausmo palengvinimo būdus: pilvuko šildymą ar masažą, kojyčių laikymą surietus, laikymą ant krūtinės ir panašiai.
Savanorė Alma naujagimę mergaitę ligoninėje lankė visą mėnesį ir džiaugėsi, stebėdama jos sveikimo procesą. Iš pradžių mergaitė buvo maitinama per zondą ir turėjo įvestą kateterį, bet mažylei sveikstant po kurio laiko nebereikėjo nei antibiotikų, nei kateterių, o vietoj valgymo per zondą mažoji coliukė ėmė mokytis valgyti iš buteliuko.
Savanoriams tekdavo paplušėti, kol sumaitindavo mergytei reikiamą kiekį mišinuko. Mergaitė valgydama pavargdavo, tad kai kada valgymo procesas trukdavo ir visą valandą, bet savanoriai labai stengėsi ir pastangas atpirko rezultatai – daug džiaugsmo teikė kiekvienas priaugtas gramas. Slaugytojos irgi džiaugėsi rezultatais ir savanorių pagalba, nes valgydama iš buteliuko mažylė daug greičiau priaugo svorio nei maitinama per zondą. Galiausiai po mėnesio mažylę, kuri svėrė vos 1,6 kg, iš ligoninės išlydėjome jau 2,2 kg svorio.
„Esu įsitikinusi, kad vaikus auginame ne sau, o pasauliui. Todėl svarbu, kad pasirūpintume ir tais vaikais, kuriais pasirūpinti negali jų tėvai. Tuo metu, kai būnu ligoninėje, susifokusuoju į vaiką ir pamirštu visas aplinkybes, kodėl jis čia, būnu čia ir dabar“ – sako Lina.
Jai antrina ir Alma, sakydama, jog būdama su vienišais vaikais ligoninėje, kad ir tą nedidelę jų gyvenimo atkarpą stengiasi padaryti kuo geresnę:
„Duodu tiems vaikams tokį meilės ir gerų linkėjimų bei minčių koncentratą, kokį tik galiu. Namuose savo vaikams be abejo irgi skiriu daug meilės, bet ji išdalinta į daug dienų, mėnesių ir metų, o ligoninėje, rodos, visą tai, ką galėčiau duoti per metų metus, sutalpinu į kelias dienas“ – dalijasi Alma.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
