Mano draugai ukrainiečiai periodiškai ir fragmentiškai dalinasi savo mintis per mesendžerį. Jų parašyti sakiniai yra paprasti. Mintys plėtojamos be pompastiško siužeto, skambių sąsajų su egzistencijos prasmę kvestionuojančiomis metaforomis. Vis dėlto, paprasti pasakojimai man yra labai svarbūs. Aš juos skaitau ir mane užplūsta jausmai. Draugų istorijas kantriai verčiu į lietuvių kalbą ir jų patirtimi dalinuosi su savo tekstų skaitytojais. Daug kartų skaitau tai, ką man atsiunčia Ukrainos draugai ir akimirksniu pajaučiu, kaip nevaldomai drėksta akys…
Kovo 23-ioji, kas dieną oras vis šiltesnis, karas tęsiasi jau beveik mėnesį. Auditorijoje ruošiuosi paskaitai ir laukiu atvykstant studentų. Staiga jie pasirodo tarpduryje. Po mandagaus pasisveikinimo man adresuojamas klausimas apie tai, kaip laikosi mano draugai ukrainiečiai. Trumpai papasakoju: jie negali palikti kariaujančios Tėvynės. Gana greitai tampa aišku, kad studentai skaito mano parašytus straipsnius ir kartu su manimi gyvena mano draugų gyvenimus. Mano studentų klausimas tuo pačiu metu įrodo, kad mano kariavimo strategija, paremta tekstų rašymu, prisideda prie Ukrainos kovos. Taigi, rašymas – tai ir mano karo forma.
Ryte parašiau žinutę Sergėjui. Jį paskutinį kartą mačiau Odesoje prieš pandemiją. Pasidalinu prisiminimais iš paskutinio mūsų susitikimo. Dar kartą papasakojau apie tai, kaip po kaitrios dienos, praleistos pajūryje, apsilankėme Sergėjaus draugų įkurtame restoranėlyje. Mus pamalonino nuostabūs patiekalai ir labai svetingi šeimininkai. Tai buvo vienas paskutinių mano vakarų, kuriuos praleidau Ukrainos kurorte. Sergėjus patikino, kad irgi prisimena, kaip skanaujant jūros gėrybes diskusijos vingiavo nuo šiuolaikinio meno prie globalios politikos ir istorijos klausimų.
Vakar Sergėjui persiunčiau pinigų, paklausiau, ar juos gavo ir kaip jam dabar sekasi. Paminėjau, kad apie jo kasdienybę noriu pasidalinti su savo skaitytojais. Ukrainos tikrovė man yra svarbi, kad ir kokia ji bebūtų, ar paženklinta liūdesiu, ar nuspalvinta neįdomia rutina. Beje, prieš kelias dienas Segėjus minėjo, kad nuolat šluoja kiemą ir kažką vis tvarko aplink namą. Jis tik tokiu būdu gali neišprotėti ir negalvoti apie draskomą Tėvynę. Sergėjus rašo apie kasdienybę: „Kol kas viskas ramu. Esame kaime su mama. Tikiuosi išgyvensime karą… Nežinome, ką toliau daryti… Maisto dar turime. Mus šelpia kaimo gyventojai ir tu mums padedi…
Šiandien baigėme tvarkyti sodą. Tikiuosi rytoj pavyks nupirkti bulvių. Bandysime jas pasodinti. Nors ir nežinome, ko laukti iš rytojaus, bet vis tiek tikimės užauginti nors ir menką derlių. Turėsime kažkiek maisto…
Apie darbą nebesvajojame, jo tiesiog nėra. Iki karo mudu su mama dirbome restoranų versle. Apie kokius dabar veikiančius restoranus galime svarstyti? Mano mamai dar toli iki pensijos, tad apie minimalias pajamas galime tik pasapnuoti. Nors pinigų kišenėse nėra, tačiau esame dėkingi vietiniams gyventojams už tai, kad nors šiek tiek šelpia…
Mūsų kaimo padangėje kartais pralekia kariniai malūnsparniai ir lėktuvai. Akimirksniu aplanko baimė… Mano draugė išvažiavo į miestą pas savo mamą. Ji man pranešė, kad ten nuolat gaudžia oro pavojaus sirenos. Jiems tenka beveik visą laiką gyventi drėgname rūsyje… Mes niekaip negalime suprasti, kodėl reikia mus bauginti, kam visas šis chaosas yra reikalingas? Kodėl jie įsiveržė į mūsų Tėvynę?…“
Pokalbis nutrūksta ir po valandos man Sergėjus dar kartą parašo: „Turime tik vieną troškimą… Norime atsibusti ryte ir naujienų portale perskaityti apie tai, kad viskas jau yra pasibaigę… Aš kiekvieną rytą skaitau naujienas ir viliuosi, kad ši paprasta, beveik vaikiška mano svajonė išsipildys…“
Vėlyvas vakaras, 22 valanda ir 15 minučių. Man parašo Anris iš Lvivo: „Prisimenu 2004 metus. Lankiausi Lietuvoje. Ten sužinojau šios nuostabios šalies istoriją. Gidė mums pasakojo apie nepriklausomybės atgavimą. Aplankėme sovietų okupacijos nusikaltimus menantį muziejų, daug istoriškai svarbių ir Lietuvos patriotizmą ženklinančių vietų.
Dabar aš labai aiškiai atsimenu ir niekaip negaliu užmiršti tos jaunos gidės. Negaliu užmiršti to momento, kai labai ryškių emocijų lydima ši gražuolė moteris mums pasakojo apie 1990 – 1991 metus. Ji minėjo apie sovietų kariuomenės šturmą Vilniuje. Atmenu žodžius: „Įsivaizduokite didelę Sovietinę imperiją ir miniatiūrinę Lietuvą. Paprasti žmonės susikibo minioje, meldėsi ir giedojo himną, po to vėl meldėsi ir vėl giedojo… Tada mes visi svajojome apie rytojaus Lietuvą… Staiga virš mūsų galvų išsisklaidė debesys ir žmogžudiška imperija pradėjo trauktis. Pirmą kartą pasijautėme laisvi… Ši miniatiūrinė ir vos žemėlapyje pastebima šalis dabar yra pilnavertį balsą turinti Europos sąjungos ir NATO narė. Mes savo jėgomis apgynėme savo laisvę…“
Pokalbis nutrūko ir po pusvalandžio Andris pratęsė savo pasakojimą: „Dabar mano draugai iš Lietuvos rašo apie tai, kad anuomet (atgaunant nepriklausomybę) jie jautė tą patį, ką Ukrainiečiai jaučia šiandienos kare…“. Po kelių minučių Andris priduria: „Tai, ką aš tau dabar parašiau apie Lietuvą, yra mano postas socialiniuose tinkluose. Šis mano prisiminimas apie jūsų šalį įkvepia Ukrainos kovotojus… Dabar aš labai ryškiai prisimenu tą pirmąjį savo apsilankymą nuostabioje Lietuvoje…“.
Pasiteirauju savo draugės Silvijos apie tai, kaip fronto linijoje laikosi jos draugai. Per Silviją jie su manimi dalinasi mintimis apie kasdienybę: „Dažniausiai anksti ryte perskaitau naujienas. Kai kurie miestai patiria milžiniškas atakas, o kai kurie tiesiog nušluojami nuo žemės paviršiaus. Mūsų priešas yra cinikas. Jis viską griauna. Jis žudo civilius ir net nepasigaili vaikų.
Kai kurios mūsų gyvenvietės neteko centrinio šildymo, elektros ir net vandens. Tenka balansuoti ties gyvybės ir mirties riba. Nors vadinamieji „žali koridoriai“ ir veikia, tačiau labai rizikinga jais pasinaudoti. Net automobiliai pažymėti užrašu „Vaikai“ yra specialiai apšaudomi. Priešais mūsų akis žūsta jauni tėvai, jų atžalos ir net senoliai.
Miestuose, kurie nėra užimti okupantų arba nuolatos bombarduojami, veikia savanorių grupės. Jie surenka daiktus ir maistą, o po to išsiunčia į artimiausias gyvenvietes. Didžiąją humanitarinės pagalbos dalį sudaro maistas kūdikiams, maisto konservai, medicininiai tvarsčiai, vaistai, savigynos įranga. Milžiniški humanitarinės pagalbos kiekiai mus pasiekia iš Lenkijos ir Vokietijos. Miestų mokyklose įkurti laikini evakuacijos punktai ir ligoninės. Iki jų ir iš jų humanitariniais koridoriais juda milžiniškos automobilių virtinės. Jie rizikuoja būti užpulti okupantų.
Be poilsio moterys audžia kamufliažinius tinklus, tvarsto ir slaugo sužeistuosius, rūpinasi neįgaliaisiais ir senoliais. Nemažai charkoviečių tapo požemių gyventojais. Virš jų galvų, žemės paviršiuje nuolatos aidi krintančių bombų garsai. Žinodami, kad orkai ketina užimti mūsų teritoriją, mes tikrai negalime laukti rytojaus. Kuriame savigynos grupuotes, bandome gyventojus aprūpinti ginklais, sukaupti maisto ir kuro atsargų. Visus atvykstančius ir išvykstančius tikrina policija.
Aišku viena, kad karas mus vienija. Kiekvieną dieną tampame vis labiau vienas kitu besirūpinančiais asmenimis. Visi laukiame taikos. Jokiu būdu nesutinkame, kad taika būtų paskelbta Rusijos sąlygomis… Tik ne ta sąskaita, kai užkariauta teritorija atiduodama fašistams. Tikime, kad laimėsime! Šlovė Ukrainai!“.
Tekstą skaitau kelis kartus ir verčiu iš ukrainiečių kalbos į lietuvių, po to atidžiai koreguoju. Kiekvieną sakinį bandydamas suvokti patiriu savotišką šiurpu nuspalvintą pasididžiavimą šiais paprastai ir herojiškais Ukrainos žmonėmis. Manau, kad tokio šviesaus patriotizmo ir tikėjimo vargu ar galima sulaukti taikos ir ramybės metu.
Po kelių valandų mane pasiekia nauja žinutė iš Ukrainos. Ji netikėta, anoniminė. Bandau nesėkmingai surasti internete asmenį, kuris ją parašė pirmasis. Žinutė keliauja socialiniais tinklais. Nors atrasti minties savininko nepavyksta, tačiau tai, ką perskaitau, smogia tiesiai į širdies centrą: „Sveikas, pasauli! Žinau, kad į mus dabar tu žvelgi išsigandusiomis akimis. Su baime akyse žvelgi iš Lenkijos pozicijų, demonstruoji sukaustytus ir neryžtingus Prancūzijos gestus, slepi Vokietijos pragmatiškus žingsnius, baiminiesi dėl Latvijos veiksmų, pastebi slapukaujantį Italijos grobuoniškumą ir Izraelio tylą. Girdi toliuose skęstančius JAV ir Kanados riksmus…
Tu žvelgi į mus lyg pro akinius iš daugybės valstybių pozicijų. Tau nejauku ir staiga tu nuleidi akis. Dažniausiai taip elgiesi tuo metu, kai raketų atakos požemiuose uždaro mūsų vaikus. Po to vėl pakeli akis ir žvelgi į mus. Tu ir vėl atrodai labai nustebęs…
Kai žiūrime vienas į kitą, tu tikrai pamatai, kokia iš tikrųjų yra Ukraina. Ją laisto kruša ir ji vis tiek stovi vietoje… Ją dengia sparnuotosios raketos ir ji vis tiek stovi vietoje… Aplinkui grėsmingai triukšmauja sušikti tankai ir ji vis tiek stovi vietoje… Kai Ukrainai buvo tiesiog pasakyta „very sorry“, ji vis tiek stovėjo vietoje… Branduolinis mygtukas kėsinasi suskaldyti jos akiduobes, o ji tiesiog stovi vietoje ir juokiasi mušdama būgną. Pasaulis jau nebekvėpuoja, pasaulis panikuodamas perka jodo tabletes, o ji, Ukraina, vis tiek stovi vietoje…
Kokia yra ta Ukraina? Kas buvo ištirpdyta jos motinos piene? Kokiu maistu tūkstančiai rankų pamaitina Tėvynės karius? Pasaulis atsakymo nežino. Jam nepažįstama mūsų jėga, galia ir meilė. Pasaulis ilgą laiką snaudė po rusiškais griuvėsiais, apsikaišęs taikos balandžių plunksnomis ir užsiklojęs meilės medžio laja… Snaudė tol, kol susprogo jo baimės bomba. Nors pasaulis daug ką daro iš baimės jausmo, tačiau ukrainiečius varsto visai kiti jausmai.
Mes jaučiame pyktį dėl kiekvieno mūsų nužudyto vaiko ir sulaužyto likimo, dėl sudegintų miestų, dėl sugriautų svajonių. Nors įniršis ir yra mūsų energijos tiekėjas, tačiau mes pirmą kartą nuoširdžiai jaučiame laisvės skonį. Laisvės, kuri yra nuoga, trapi, pažeidžiama ir tuo pačiu metu labai galinga bei tiekianti stiprybę.
Mūsų tarpe nebėra nei artimų, nei svetimų, visi tampame vietiniais gyventojais. Milijonai rankų kloja grindinį į pergalę. Visi mes esame toje vietoje, kur meilė mus stiprina.
Taigi, pasauli, nebijok! Меs budime sargyboje! О jei vis tiek gėdingai baiminsiesi mūsų klausti, mes patys tau atsakysime: vis tiek ateis pavasaris, kuris pasipuoš geltona ir mėlyna spalva. Juk mums visai nesvarbu ar tu bijai, ar ne…
3 valandos 36 minutės po vidurnakčio ir vėl gaudžia oro pavojaus sirenos... Baisu? Mums ne, esame pripratę… Bėkime kartu į bunkerį…“
Rytas brėkšta… Pagaliau baigiau tekstą versti iš ukrainiečių kalbos… Nors mano draugai kariauja, tačiau pavasaris vis tiek dabinasi geltona ir mėlyna spalva… Šiandien man jau per sunku ką nors dar parašyti…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
