Kiek man yra žinoma, prieš kelerius metus Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) uždraudė ir riešutų sviestą, ir obuolių sūrį, ir visokius augalinius pienus vadinti tokiais pavadinimais. Tas pats galiojo ir aguonpieniui.
Kadangi tuo metu itin domėjausi šia situacija ir su kolegomis diskutavome apie galiojančias taisykles produktų pavadinimams, įstrigo, kad aguonpienis lyg ir negali būti taip vadinamas.
Kaip pažymi Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai, keletą pavadinimų į išimčių sąrašą 2017 ir 2018 m. bandė įtraukti ir Lietuva. Tuo metu buvo kreiptasi dėl šių tradicinių terminų gaminių vartojimo – obuolių sūris, slyvų sūris, aguonų pienas, žemės riešutų sviestas, kokosų pienas, kakavos sviestas, tačiau Lietuvos prašymui pritarta nebuvo.
Aš tikrai nieko prieš, kad maltos aguonos būtų vadinamos mišiniu aguonpieniui, mes ir namuose, ir pas gimines taip ir vadiname šį Kūčių patiekalą – aguonpieniu.
Ir tikrai gaila, kad Lietuvos institucijos nesugebėjo apginti šito pavadinimo, bet šitoj vietoj kyla natūralus klausimas – kodėl VMVT kėlė tokius skandalus dėl riešutų sviestą (kremus dabar!) gaminančio „Sviestas sviestuotas“, kodėl buvo purtomas „Daktaras Desertas“ dėl neva pirkėjus klaidinančio pavadinimo, o štai kažkieno aguonpienis gali toliau sėkmingai gyvuoti?
Jei jau laikomės taisyklių ir įstatymų, tai būtų gerai, kad visi būtų lygūs. O gal tų taisyklių turi laikytis tik maži verslai, o dideli susimoka baudą ir toliau tęsia prekybą? Nes tikrai kyla visokių minčių, kai parduotuvėje matai visas maltas aguonas kaip aguonas, o tik vienas produktas kažkodėl išskirtas ir netgi dar reklamuojamas kaip aguonpienis.
***
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų pateiktame komentare primenama, kad visoje ES galioje vienodi reikalavimai, kurių paisyti turi ir Lietuva. Norime taip pat pabrėžti, kad VMVT teisės aktų nekuria, bet tik prižiūri, kaip jų laikomasi.
„Pagrindinis maisto produktų ženklinimo dokumentas Europos Sąjungoje yra Reglamentas 1169/2011. Šiame dokumente reglamentuojami bendrieji maisto ženklinimo principai, reikalavimai ir atsakomybė. Jis taikomas visais maisto tiekimo grandinės etapais, visiems galutiniam vartotojui skirtiems maisto produktams.
Būtent maisto verslo operatorius, kurio pavarde ar įmonės pavadinimu prekiaujama maisto produktu, yra atsakingas už informacijos apie maistą teikimą ir jis privalo užtikrinti, kad būtų teikiama tiksli, teisės aktų reikalavimus atitinkanti informacija apie maistą. Informacija apie maistą neturi klaidinti dėl maisto produkto pobūdžio, tapatumo, savybių, sudėties, kiekio, tinkamumo vartoti termino, kilmės šalies ar kilmės vietos, gamybos ar ruošimo būdo. Taip pat draudžiama priskirti maisto produktui poveikį arba savybes, kurių jis iš tikrųjų neturi.
Kai augalinius produktus apibūdinant naudojamas gyvūninės kilmės pieno produktams apibūdinti vartojamas terminas „pienas“, konstatuotinas neatitikimas Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams. Be to, draudimas naudoti pieno terminus (pienas, sviestas ir pan.) kalbant apie augalinės kilmės produktus buvo įtvirtintas ir išaiškintas Europos Teisingumo Teismo (ETT) 2017 m. birželio 14 d. sprendimu byloje C422/16. Šio teismo spendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Tai reiškia, kad juos privalu vykdyti.
ETT byloje nurodoma, kad pavadinimas „pienas“ ir pavadinimai, kurie reiškia tik pieno produktus, gali būti teisėtai naudojami apibūdinant grynai augalinį produktą, tik išimtiniais atvejais. T. y., jeigu produktas būtų įtrauktas į 2010 m. gruodžio 20 d. Europos Komisijos sprendimo 2010/791/ES I priedu patvirtintą sąrašą. Šis EK sprendimas suteikia galimybę pripažįstamus šalyje, kaip tradiciškai vartojamus produktų pavadinimus, nurodyti juos tiekiamų rinkai maisto ženklinime.
„Aguonų pienas“ teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į minėtą specialų produktų sąrašą. Tuo tarpu Lietuvoje šis pavadinimas yra pripažįstamas kaip tradicinis ir yra įtrauktas į Tradicinių amatų klasifikacijos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro „Dėl Tradicinių amatų klasifikacijos aprašo ir Tradicinių amatų klasifikacijos patvirtinimo“.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje plačiai naudojami ir tautinio paveldo dalimi esančių maisto produktų pavadinimai (aguonpienis, obuolių sūris ir t.t.) yra atsidūrę savotiškoje teisinėje kolizijoje: Europinė teisė neleidžia, bet nacionalinėje teisėje jie yra galimi naudoti.
Tam, kad išspręstų šią problemą, VMVT kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją prašydama, kad ministerija kreiptųsi į EK dėl išimties šiems tradiciniams lietuviškiems pavadinimams. Atsakymo iš EK kol kas nėra gauta“, – komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
