Aš irgi kaunietė. O remonto ėmėsi mūsų kaimynai, gyvenantys tiesiai virš mūsų buto. Savivaldybei pranešimą jie pristatė. Dirbo įstatymo leidžiamomis valandomis. O mes kone išprotėjom.
Remontas tęsėsi pusę metų, diena dienon. Panašu, buvo keičiamos 7 durys bute. Pagal garsą ir atliekų kiekį, turėjo būt pjaunamos taip vadinamos „arkos“. Per gelžbetonį!
Nejaugi nė viena siena iš to nebuvo atraminė? Negaliu patikėt.
Matavau triukšmo lygį nesertifikuotomis priemonėmis, rodė 110 Db. Tai vadinamas skausmo lygis. Namuose telefonu susikalbėt absoliučiai neįmanoma, išbūti, iškentėt taip pat. Bute nuo lubų byrėjo tinkas (pusę metų ), dangstėme baldus, iš vonios išnešėm rankšluosčius ir kaskart maudantis reikėjo išplauti pribyrėjusį cementą.
Kasdien plauti grindis, valyti storiausią dulkių sluoksnį. Dirbau valytoja savo bute... Gerai, kad tokia aktuali tema pateko į Jūsų akiratį.
Suprantu, kad mes patys kalti, kam gyvenam „Europos kultūros sostinėje“, daugiabučių gete. Pradžioje buvom šokiruoti ir nežinojom, kur ieškot pagalbos. Naršiau po įstatymus.
Kreipiausi į savivaldybę, tai nė patarimo menkiausio negavau. Kviečiau policiją – nevažiavo. Butų bendrijos pirmininkas konstatavo – žmonės nori susitvarkyti. Supratau, kad aš prie žmonių kategorijos nepriklausau su savo noru tiesiog išgyventi tame košmare.
Statybos inspekcija konstatavo, kad atliekamas eilinis remontas (ne kapitalinis). Man ir dabar būtų įdomu pamatyti, kokios stebuklingos durys ten įdėtos.
Dar kartą dėkoju už aktualų straipsnį. Manau, panašių istorijų begalė. Žmonės nors žinos, kur kreiptis. Mes nusprendėm, kad įstatymai, nors ir egzistuoja, bet negalioja, tačiau, jei tokių pagalbos skambučių rasis daugiau, gal kažkas ims galioti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
