Ji su savo sekėjais pasidalino jautriu įrašu iš Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, kuris sujaudino ir „Bendraukime“ skaitytojus. „Tai verta prisiminti kiekvienam tėvui“, – rašė jie. Žinoma mama sutiko pasidalinti savo mintimis su Lryta.lt portalu.
„Vakar atsidūrėme ligoninėje, tikriausiai klausite, kas kaip, bet neišsiplečiant Adrianai komplikavosi virusai net keli, bet viskas OK! Mes pasveiksim, viskas bus ok. O šis įrašas ne apie tai, kodėl mes gulim, o apie tai, kad man čia bebūnant suspaudė širdį…
(Žinot tą jausmą, kai jauti, kad reikia padėti, kad reikia pagalbos, kad norisi pagelbėti daugeliui vaikų ir mamų ir nors kruopelyte prisidėti prie geresnių dienų čia, kai pateksi ir nežinai, kiek ilgam). Tai va!
Esame 2 paras čia. Malonesnio personalo nesu sutikusi (nepaisant to, kad čia dirbantys žmonės turi itin didelius krūvius – mūsų skyriuje yra tik 1 laisva palata! Vaikai OMG kaip serga… Mačiau kūdikius gulinčius, paaugusius vaikus, visokių čia pas mus yra, tai krūvio yra ir daug…, o algos tikrai „juokingos“...
Mūsų močiutė čia dirbo ir žinome visą situaciją apie jų algas bei krūvius, bet esmė, kad žmonės dirba daug, bet dirba su meile, dideliu rūpesčiu ir noru padėti.
Man tikrai atrodo, kad paprastoje ligoninėje gali dirbti tik labai atsidavęs, geros širdies, norintys nuoširdžiai kažkam kitam padėti žmogus… Nes tikrai čia praturtėti tikrai nepavyks) :). Tad, jeigu kada gulėsite čia, ar bet kokioje kitoje valstybinėje ligoninėje, nepamirškite to nedidelio, gražaus „ačiū“ tiems žmonėms, kurie kovoja kasdien dėl mūsų visų vaikų, ne tik žinoma, gyvybių.
Ir, kadangi personalas tikrai pasitaikė labai malonus, išsikalbėjome su sesute, ji guodėsi, kad daug šeimų atvažiuoja ir realiai išsilieja ant jų, kaip čia viskas jiems blogai. Tas ir anas negerai, to ir ano nėra.
Sako, kuo mes kalti? Juk ne čia dirbantis personalas skirsto lėšas, mes kartais esame bejėgiai apskritai kažką nuspręsti ar padaryti. Taip, iš dalies sutinku, sąlygų čia reikėtų geresnių. Nors nelabai galiu skųstis, pasisekė mums, gavome vienvietę palatą net ir su TV (okok jis mažesnis už mano ipad’ą), bet vis tiek ligoninėje TV!
Ok pro langus pučia ir tikrai šaltis jaučiasi, patvarkyti reikėtų, o vaikų naktipuodžiai tikriausiai nuo sovietų likę, nepatogūs, be atramos… Kaip nebūtų, daug visokių smulkmenų yra, kas gal nėra labai blogai, bet kas gali būti geriau...
Visur galima patobulėti ir norėčiau kažkaip padėti… Nes kai guli čia ištisas paras tarp 4 sienų, tikrai norisi maksimaliai patogaus ir komfortiško laiko, ypač kai ligos gana rimtos kabinasi… Sveikos nėra….
Tai va ir guliu, suku galvą, kuo galėčiau prisidėti, galvoju, kaip galėčiau pagerinti sąlygas visoms mamoms ir jų vaikams, kaip padėti personalui. Šiandien tau nerūpi, nes neserga tavo vaikas, rytoj jau guli čia ir meldiesi, kad jį išgelbėtų medikai. Tad, pagalvokime vieni apie kitus…
Iš tiesų tas noras pagelbėti degina mano širdį. Ir mes tikrai visi visi galime kažkuo kažkam padėti, o pagalbos visada reikės. Visur… Pažadu pasistengti sugalvoti ir įgyvendinti savo idėjas, rytoj rimtai pakalbėsiu su savo skyriumi, kokia tvarka dėl pagalbos ir ko labiausiai reikėtų.
Jeigu ir jūs kokių idėjų turėsit – junkitės, kažką sugalvosime kartu. Tik paprašysiu visų, kas skaitote šį įrašą, nekaltinkite personalo, medikų dėl to, kad tas wc Jums nepatinka, ar pataliukai be drambliukų… Už pagarbą, už dėkingumą ir už sveikus mūsų vaikus“, – rašė tinklaraštininkė Sotera.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
