„Atėjus prie registratorės buvau apklaustas apie praeityje persirgtas ligas, traumas, žalingus įpročius ir kita. Patikrino visus mano daiktus – piniginę iškratė ir centus sudėjo ir užplombavo į atskirą maišelį.
Tuomet paėmė „Covid“ testą ir iki rytojaus, kol ateis atsakymas, buvau paguldytas į vieną iš patalpų, paverstą izoliatoriumi. Ten buvau trumpai supažindintas su tvarka. Paaiškino, kad viduje galiu būti be kaukės, tačiau išėjus į koridorių (juo praeiti galima tik norint pasinaudoti tualetu), ją dėvėti būtina.
Kitą rytą, gal kokią 6 valandą pas mane atėjo slaugytoja, kuri man, kaip šviežiam ligoniui, paėmė kraują iš venos. Dar po valandos atnešė pusryčius. Taip, tokius etaloninius, kokie rodomi fotoreportažuose – daktariška dešra, gan vandeninga grikių košė, sumuštinis su arbata.
Tą pačią dieną gavau atsakymą, jog mano „Covid“ testas – neigiamas, ir su visais daiktais buvo pasakyta ruoštis perkėlimui į kitą skyrių. Na, ir mane palydėjo darbuotojas. Pamačiau, kad kopiame į vadinamąjį kalniuką, kur yra legendinis 11-asis korpusas.
Ten atėjus, man buvo duotos šlepetės ir pižama, o mano striukė ir kiti smulkūs daiktai buvo paimti ir sudėti į specialų maišą bei kažkur išnešti saugojimui.
Patalpoje vaizdelis nekoks – viskas dvelkia senove, tačiau pamačius, tarp kokių pacientų patekau – pasigailėjau. Ta patalpa vadinama griežto stebėjimo – ten kas marširuoja pirmyn-atgal, kas kabinėjasi prašinėdamas cigarečių ar pasakoja savo gyvenimo istorijas.
Likę snaudžia, bet jiems net ant kaktos parašyta, kad jiems iš prigimties duota sirgti. Ir nieko tu pakeisti negali.
Ten yra atskira patalpa rūkymui, bet durys senos, susidėvėjusios, tad rūkalų smarvė neišvengiamai prasiskverbia į bendro gulėjimo palatą, kur lygiagrečiai išrikiuota apie 10–15 lovų. Tapo neįmanoma kvėpuoti.
Apie tai pranešus, išsimaldavau perkeliamas į kitą, ne tokio griežto rėžimo skyrių, kur jau buvo leidžiama naudotis savo telefonu, kuriame, gydytojų teigimu, „tik tualete kartais šiek tiek parūkoma“.
Na, bet tualete irgi neužsibūdavau, nes jis kartu naudojamas ir kaip rūkomasis. Dar labiau stebina tai, kad nemažą dalį pacientų sudarė jauni žmonės, kurie sustoję prie lango traukdavo dūmą ir tik šnekėdavo, kaip ir kada mama (ar kiti artimieji) atveš jiem cigarečių. Visos kalbos tik apie tai – iš kur gauti parūkyti, kiek dar kam liko ir pan.
Vienas pacientas, nuolatinis griežto rėžimo patalpos, kurioje prieš tai buvau ir aš, senbuvis, prie permatomų palatos durų stuksendamas prašydavo „paskolinti“ cigarečių iš laisvesnėje zonoje esančių ligonių, kurie jas paduodavo per plyšį, esantį durų apačioje. Tokie jauni, o jau taip degraduoja. Tikrai pasijutau ne čia patekęs.
Tualete tikrai neužsibūdavau, nes nėra malonu atlikinėti savo reikalus, kuomet man kone už nugaros rūkydami kalbasi.
Dar įdomu tai, kad valgiui naudojami pateikiami tik šaukštai. Jokių peilių ar šakučių, matyt, dėl saugumo.
Dėl maisto nesiskundžiu, jis buvo geresnis, nei stebėjimo palatoje su daktariška dešra ir vandeninga grikių koše. Nieko nesakau, buvo atskira salytė su salės futbolu, treniruokliu-dviračiu, taip pat galimybe krautis telefoną. Išbuvau savaitę.
Praustis nepanorau nėkart, nes pertvaros labai minimalios, viskas sena, tikrai nejauku rodytis tarp kitų rūkalių. Dar vienas dalykas, pasitaikantis kone visose bendro naudojimo (nakvojimo) patalpose – knarkiantys palatos kaimynai.
Pats esu miegantis ramiai, visi mano aplinkos žmonės taip pat miega tyliai ir tikrai nėra lengva priprasti prie kažkieno parpimo. Ir dar tas momentas, kai pacientai keičiasi – vieni ateina naujai, kiti – išeina.
T.y. su pavydu turi žiūrėti, kad kažkas jau keliauja į laisvę, kuomet tu tuo pasigirti dar negali. Ir ta nežinomybė, kuomet net gydytojai tau nepasako, kiek laiko tiksliai dar turėsi čia praleisti ir nuo ko tai priklausys. Šiaip su savo gydytoja bendravau vos porą kartų.
Dauguma marširuoja koridoriumi pirmyn-atgal. Aš daug laiko skirdavau gulėjimui-miegojimui, nes daugiau nelabai buvo ką veikti. Dar tas momentas, kai kokią 7 ryto įeidavo slaugytoja ir visiems primindavo apie pusryčius. Kartais pasiekdavau tikrai gerą miego lygį, o čia taip tave išblaško, nors tu suvoki, kad vėliau valgyti negausi, tačiau sąmoningai renkiesi miegą, kurio laisvėje nebūtum gavęs.
Grįžęs namo prabusdavau naktimis ir dažnai sapnuodavu įvairius košmarus, susijusius su buvimu uždarose patalpose, nelaisvėje. Labai džiugu, kad pagaliau prasidėjo naujo korpuso statybos, kuriame pacientams pagerės sąlygos“, – savo patirtimi dalinosi vyras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
