Mes, lietuviai, gyvename kukliame žemės lopinėlyje, nesimaudome naftoje kaip kokie Jungtiniai Arabų Emyratai, todėl vienintelis mūsų turtas yra žmonės, į kuriuos ir privalome investuoti. K. Pakštui, vizionieriui, turėjusiam labai originalių ir kartais net beprotiškų idėjų, toks paprastas dalykas buvo akivaizdus. Deja, šiandien vietoj Pakšto turime tik skaičiais manipuliuojantį ir ironiškai besišypsantį Jakštą. Toks liūdnas pokštas.
Eina jau antri metai, kai nebedirbu mokykloje. O nebedirbu dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien mokytojai ruošiasi streikuoti. Tas priežastis aprašiau knygoje „Mokytojas“ (kai kuriuos žemiau įvardintus punktus iliustravau kūrinio ištraukomis), bet šiandien, skaitant žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius apie pedagogus, kyla naujų minčių ir naujas noras reaguoti, rašyti, kalbėti. Panašu, kad didelė visuomenės dalis palaiko mokytojų streiką, bet yra ir nemažai skeptikų, todėl pabandysiu atsakyti į dažniausiai jų išsakomas replikas.
„Mokytojai uždirba ne tiek ir mažai“
Kai 2019 metų rudenį atėjau dirbti lietuvių kalbos mokytoju į valstybinę mokyklą, gavau mokyti tris klases ir vesti žurnalistikos būrelį, taigi mano etatas buvo apie 0,9, o atlyginimas į rankas – apie 700 Eur.
„Buvau naujokas ir į pedagogo profesiją žiūrėjau kaip į malonumą, tad ketinau už jį susimokėti. Patogiausia buvo pasirūpinti laisvai samdomo darbo, nes tik taip galėjau dirbti nuotoliu ir lanksčiu grafiku. Netrukus susiradau keletą smulkių reklamos projektų ir paryčiais, baigęs ruoštis pamokoms, varvindavau prie jų akis. Kaip kitaip būčiau išgyvenęs iš 700 eurų nesiekiančios algos? Vien buto nuoma ir komunaliniai mokesčiai Vilniuje per mėnesį atsieidavo apie 400 eurų. O dar maistas, kitos išlaidos... Nedaug trūksta iki Knuto Hamsuno „Bado“, kur pagrindinis veikėjas pardavinėja sagas, tikėdamasis kaip nors sudurti galą su galu.“
Antraisiais ir trečiaisiais darbo mokykloje metais (2020–2021 m. m. ir 2021–2022 m. m.) mano etatas siekė beveik 1,4, atlyginimas į rankas – 1150 Eur. Skamba daug geriau nei 700 Eur, bet irgi ne stebuklai. Tuo metu man buvo dvidešimt aštuoneri, reikėjo pinigų ne tik sau pačiam, bet ir vaikui. Net ir dirbdamas 0,9 dydžio etatu vaikščiodavau pajuodusiais paakiais, o gavęs 1,4 etato aš, pradedantis mokytojas, gimnazijoje laikiausi vien dėl savo jaunatviško maksimalizmo.
Kai kurie gal pasakys, kad nėra ko skųstis dėl 1150 eurų, daug kas uždirba mažiau, bet aš dar kartą pabrėšiu, kad tiek gaudavau ne už 1, o už 1,4 etato. Neseniai pasirodę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenys, neva vidutinė mokytojų alga į rankas dabar jau siekia 1400 eurų, ne veltui sukėlė masinį pasipiktinimą tarp pedagogų. Visuomenei sudaromas klaidingas įspūdis, kad tiek šiais laikais mokytojams mokama už etatą, o iš tikrųjų krūviai kur kas didesni. Be to, atlyginimas auga dėl turimo stažo ir kvalifikacijos. 40 metų mokyklai paskyrusios mokytojos metodininkės, dirbančios 1,5 etato, atlyginimas, aišku, šiek tiek didesnis už naujoko, bet dėl šimto ar poros šimtų eurų ji paaukoja dar daugiau sveikatos ir laisvalaikio. Iš kur tiek jėgų, nesuprantu, nes jau per pirmus dvejus metus gimnazijoje susigadinau skrandį ir nugarą.
Kaip galime tikėtis, kad siūlydami neadekvatų užmokestį į mokyklas prikviesime jaunimo, kuris šiais laikais turi begalę patrauklesnių galimybių užsidirbti? (Viena jauna kolegė išeiti iš gimnazijos nusprendė po pusmečio.) Gal kas nors pasakys, kad reikia nuomotis pigesnį butą arba dar geriau – kambarį. Arba kad jauniems mokytojams nereikia turėti vaikų. Geriausia, aišku, būtų tiesiog pasistatyti palapinę mokyklos kieme, rytais valytis dantis mokytojų tualete ir apsiriboti kitų tėvų vaikais, kurių kiekvienoje klasėje bent po dvidešimt penkis. Ko išvis tie mokytojai nori? Dirba iki pietų ir dar skundžiasi.
„Mokytojai dirba iki pietų ir dar skundžiasi“
Apie tai neverta daug rašyti, tiesiog pasidalinsiu knygos ištrauka, kurioje aprašau pirmuosius metus mokykloje. Tuomet aš ne tik dirbau, bet ir studijavau pedagogiką, uždarbiavau papildomai. Antraisiais metais dirbdamas mokykloje jau turėjau pedagogo kvalifikaciją patvirtinantį popiergalį, taigi gaišti laiko paskaitoms nebereikėjo. Vis dėlto etatui padidėjus iki 1,4 dienotvarkė išliko daugmaž tokia pati:
„Tie, kurie sako, kad mokytojų darbo diena trumpesnė ir jie turi daugiau laisvo laiko, nusipelno atskiros vietos pragare. Taip, pamokos baigdavosi popiet, apie trečią valandą. Tačiau tai nereiškia, kad po to galėdavau lyg niekur nieko bimbinėti po miestą ir nieko neveikti. Per kokį pusvalandį pėsčiomis grįždavau namo, tada greitai pasigamindavau ko nors užkąsti, o pavalgęs iš nuovargio valandėlei smigdavau priešais televizorių. Apie penktą valandą pradėdavau ruoštis kitos dienos pamokoms ir baigdavau trečią ketvirtą ryto, dirbdamas be jokių didesnių pertraukų.
Tada akimirksniu užmigdavau, o septintą valandą jau nuskambėdavo žadintuvas. Apsimiegojęs nušlitiniuodavau į dušą, paskubomis ko nors įsimesdavau į burną ir skuosdavau į mokyklą. Ir taip KIEKVIENĄ DIENĄ. Tikra mįslė, kaip suspėdavau uždarbiauti papildomai ir susidoroti su pedagogikos studijomis (rašyti absurdiškus referatus, o savaitgaliais klausytis nukriošusių dėstytojų paskaitų apie tai, kada mergaitėms pradeda dygti krūtys). Asmeninis gyvenimas? Aš jo, galima sakyti, neturėjau.“
„Mokytoja gerai neparuošia vaikų egzaminams, tai už ką jiems mokėti?“
Visų pirma, sėkmė egzaminuose ir visame ugdymo procese priklauso ne tik nuo mokytojų. Požiūris į mokymąsi nuo mažų dienų formuojamas šeimoje. Tai ir yra pagrindas. Yra tėvų, kurie iš tiesų skiria daug ir kokybiško laiko savo vaikams, diegia reikiamas vertybes, kalbasi, klausosi, domisi, prižiūri, ar atliekami namų darbai, tikrina dienyną, ugdo meilę knygoms, vedasi į spektaklius ir taip toliau (mokytojui padedant, tokie vaikai egzaminuose tikrai gali sužibėti).
Yra tėvų, kurie augindami vaikus įdeda vidutiniškai pastangų (tokie mokiniai, mokytojui padedant, egzaminuose taip pat gali pasirodyti puikiai, bet taip nutinka daug rečiau). Galiausiai, yra tėvų, kurie nuo mažens įbruka vaikui į rankas planšetinį kompiuterį, o patikrinti pažymių prisijungia nebent mokslo metų pabaigoje arba tuomet, kai norėdama informuoti apie prastus mokymosi rezultatus paskambina auklėtoja.
Ką, tarkime, gali padaryti lietuvių kalbos mokytojas, vienuoliktoje klasėje gavęs mokinį, nuo penktos klasės neperskaičiusį nei vienos knygos, jei net jo tėvai įsitikinę, kad skaitymas tėra laiko gaišimas? Jei manote, kad tokių mokinių pasitaiko vos vienas kitas, tai labai klystate. O ir su likusia klasės dalimi, neskaičiuojant tų kelių pirmūnų, yra be galo daug vargo. Patikėkite, dauguma mokytojų DARO VISKĄ, KĄ GALI, kad padėtų kiekvienam vaikui ar paaugliui, nepaisydami to, kad kartais yra atsakingi už daugiau nei šimtą mokinių. Savaime aišku, kad mokymo kokybė dėl tokių apimčių nukenčia. Mokytojai tai puikiai supranta, bet negali mažinti krūvio, nes neišgyventų, o dėl mokinių skaičiaus klasėje apskritai sprendžia ne pedagogai. Taigi, streikuoti besiruošiančių mokytojų reikalavimas mažinti klases, kaip ir didinti atlyginimus, taip pat yra visiškai pagrįstas.
„Žmonės labai skirtingi: vieniems patogiau viską kruopščiai suplanuoti, kitiems tvarka riboja kūrybingumą. Idealiu atveju turėjau diferencijuoti: pasirūpinti, kad kiekvienas mokinys gautų savo gebėjimus, patirtį, motyvaciją, interesus ir mokymosi stilių atitinkančią užduotį. O tada dar teikti individualų grįžtamąją ryšį. Išties graži utopija...
Antraisiais darbo mokykloje metais iš viso mokiau bent šimtą gimnazistų – apie penkiasdešimt dvyliktokų ir tiek pat vienuoliktokų. Oficialiai turėjau 1,4 etato, tačiau norėdamas nors kiek padoriau gyventi vis dar uždarbiavau papildomai ir miegoti eidavau trečią ryto. Diferencijavimas pagal individualius poreikius? Nei aš, nei kitos lituanistės neturėjo tam laiko. (...)
Baisiausia būdavo, kai prie visų darbų prisidėdavo rašinių taisymas. Ar bent įsivaizduojate, kiek laiko suryja tų neįskaitomų keverzonių šifravimas? Norint tinkamai įvertinti vieną mažiausiai penkių šimtų žodžių rašinį reikia bent 20–25 minučių. Padauginę iš šimto gausite apie 2500 minučių, arba apie 40 valandų, o juk tai savaitė darbo visu etatu!“
„O kaip kitų profesijų atstovai? Jie irgi mažiau uždirba“
Vargu, ar rasime profesiją, kurios atstovas pasakytų, kad uždirba pakankamai. Reikia pinigų gydytojams, reikia policijos pareigūnams, reikia visiems. Tai kodėl mokytojams turėtume teikti pirmenybę?
Ogi todėl, kad be mokytojų nebūtų nei gydytojų, nei policijos pareigūnų, nei kitų profesijų atstovų. Ir kuo geresni, laimingesni mūsų mokytojai, tuo geresni kitų sričių specialistai, tuo geriau gyvena visi piliečiai. Viskas prasideda nuo švietimo, tai yra sėkmingos visuomenės pagrindas. O kai jo nėra, nėra ir valstybės, bent jau gerovės valstybės tai tikrai.
„Mokytojai gali nesunkiai prisidurti papildomai“
Kaip jau supratote, daugelis mokytojų priversti ne tik dirbti padidintais etatais, bet ir uždarbiauti papildomai. Vieni dirba korepetitoriais, kiti susigalvoja kitokios veiklos, pavyzdžiui, prekiauja mugėse kokiais nors mezginiais arba vasarą skrenda į Norvegiją dažyti namų (tiek tų ilgų vasaros atostogų...).
Nesuprantu, kaip su mokytojo atlyginimu susijęs jų papildomas uždarbis. Nors, aišku, yra tekę skaityti konspiracinių teorijų: mokytojai tyčia nesistengia, neišmoko, o tada samdosi korepetitoriais. Bet jeigu pedagogai iš tiesų verbuotų savo pačių mokinius, būtų labai greitai išaiškinti mokyklos administracijos arba mokinių tėvų. Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad susivieniję Lietuvos mokytojai pogrindyje audžia slaptą tinklą, kurio tikslas – sukurti mūsų šalyje kuo didesnę korepetitorių paklausą. Niekada negali žinoti...
Kol dirbau mokykloje, papildomu mokymu neužsiėmiau, korepetitoriumi ėmiau dirbti tik išėjęs iš gimnazijos. Įsitikinau, kad iš korepetitoriavimo iš tiesų galima padaryti verslą (ne veltui pastaruoju metu visokių korepetitorių paslaugas siūlančių įmonių tik daugėja), bet manyti, kad jį sukurs mokyklose visu ar net didesniu etatu dirbantys mokytojai yra tiesiog naivu. Geriausiu atveju jie turi laiko papildomai mokyti vos vieną kitą mokinį. Taigi, reikia ne pavydėti, o džiaugtis, kad pedagogai randa galimybių užsidirbti papildomai ir dėl to pasilieka mokyklose.
Noriu atkreipti dėmesį, kad didelis korepetitorių poreikis rodo ne mokytojų nekompetentingumą, o tai, kad švietimo sistema skylėta. Dvigubai padidinkime mokytojams atlyginimus, sumažinkime mokinių skaičių klasėse ir netrukus, pagerėjus mokymo(si) kokybei, korepetitorių paklausa gerokai sumažės.
„Mokytojai streikuoja, o kenčia mokiniai“
Yra sakančių, kad streikuosiantys mokytojai tikri savanaudžiai – dėl jų užgaidų nevyks pamokos, vaikai taps įkaitais, bus daroma žala švietimui ir taip toliau. Tačiau reikėtų jaudintis ne dėl kelias dienas ar net savaites truksiančio streiko.
Reikėtų galvoti apie pervargusius mokytojus, kurie priversti dirbti sausakimšose klasėse, apie dėl to nukenčiančią mokymo(si) kokybę, apie pedagogų trūkumą ir nesugebėjimą pritraukti jaunų žmonių į mokyklas, apie vykdomus ugdymo pokyčius, kuriems, kaip visada, tinkamai nepasiruošta. Jeigu niekas nesikeis, žala Lietuvos švietimui ir toliau bus daroma KASDIEN. Tokio masto neigiamų padarinių net nepalyginsi su trumpalaikiu streiku.
„Streikuoja ne visi mokytojai, vadinasi, dalis pedagogų yra patenkinti“
Jei viskas taip blogai, kodėl tuomet streikuoja ne visi mokytojai? Na, vieni bijo prarasti darbą (turbūt teko girdėti, kad kai kuriose mokyklose pedagogams spaudimą daro vadovai), kitiems galbūt kažkaip nepatogu, gal trūksta sveikatos, nes jau prieš penkerius metus turėjo išeiti į pensiją. Visgi pagrindinė priežastis, manau, ta, kad dauguma pedagogų yra praradę viltį sulaukti realių pokyčių.
Visiems tiems dešimtmečius mokyklose praleidusiems veteranams padorius atlyginimus žadėjo šimtus kartų, prestižą tikriausiai irgi. Veltui sugaištas laikas, o norint išeiti programą pamokų ir taip trūksta. Taip pat negalima pamiršti, kad yra mokytojų, dirbančių privačiose mokyklose. Ten situacija kitokia nei valstybinėse švietimo įstaigose, apie kurias daugiausiai ir kalbame.
Tad gal streikuoti dalis mokytojų ir neis, bet tai nereiškia, kad jų pakeisti negalėtų pedagogus palaikantys mokiniai, jų tėvai ir kiti švietimo problemoms neabejingi žmonės. Kaip bebūtų, iki šiol neteko sutikti pedagogo, kuris nepalaikytų streikuojančiųjų.
„Patys kalti, kad tokį darbą pasirinko, žinojo, kur eina“
Visuomenė iki šiol sieja mokytojo profesiją su tam tikra auka. Atseit, jeigu jau dirbi mokykloje, tai kitaip ir negali būti. Iš tiesų, tai ne tik gali, bet ir turi būti kitaip. Mokytojai neprivalo dėl mokinių aukoti laisvalaikio, sveikatos, laiko savo šeimai ir vaikams, jie neturėtų iš savo kišenės pirkti spausdinimo lapų arba Rugsėjo 1-ąjai skirtų klasės papuošimų, dovanėlių pradinukams ir t. t.
Neseniai įrašiau tinklalaidę su Amerikoje dirbančia mokytojos padėjėja. Ji papasakojo, kad kiekvieną darbo minutę užfiksuoja programėlėje ir paskui gauna už tai atitinkamą užmokestį. O mes vis dar įsivaizduojame, kad mokytojas yra kažkoks šventasis. Nustokime mistifikuoti. Mokytojas yra paprastas žmogus, o už papildomą darbą jam reikia atlyginti kaip ir bet kuriam kitam samdomam darbuotojui. Už papildomas išlaidas irgi.
Tie, kurie nepalaiko pedagogų, be abejo, sugalvos dar daugiau „argumentų“, bandydami įrodyti, kad mokytojai viską piešia pernelyg tamsiomis spalvomis. Bet tiesa bado akis. Per mažiau nei pastarąsias septynias dienas Marijampolėje nuo narkotikų mirė septyniolikmetis, Panevėžio mokykloje trylikametė peiliu subadė savo bendraamžę, o Šiauliuose keturiolikmetis per technologijų darbų pamoką kumščiais talžė veidą penkiasdešimt šešerių metų mokytojui. Svajonių darbas, ar ne?
O kiek dar visokių įvykių nepasiekia žiniasklaidos... Streiku norima atkreipti dėmesį ne tik į per mažus atlyginimus ar per dideles klases, bet ir į pagarbos pedagogams trūkumą, atmestiną mokinių, jų tėvų, valstybės požiūrį į išsilavinimą.
„Taip, mūsų šalyje švietimo sistema supuvusi nuo pradžios iki pabaigos, nuo darželių iki universitetų, bet pagrindinių problemų šaknys slypi šeimoje. Kol nepasikeis tėvų požiūris, tol jokios mokslo reformos nepadės. (...) Rudenį mūsų mokykloje buvo organizuojami susitikimai su mokytojais. Tėvai galėjo pasidomėti vaikų patiriamais sunkumais, pažangumu ar tiesiog pabendrauti su pedagogais „profilaktiškai“. Spėkite, kiek tėčių ir mamų pasinaudojo tokia galimybe? Pas mane apsilankė devyni iš beveik dviejų šimtų, pas kitus mokytojus panašiai.“
Beje, ar matėte, kad keturiolikmečio, talžiusio savo mokytoją, tėvai jau ir patys pateikė pareiškimą policijai? Skaičiau, kad pasikalbėti apie incidentą su mokyklos vadovybe jie nesiteikė – „neturėjo laiko“. Tiesą sakant, nei kiek nenustebčiau, jei ir šioje situacijoje kaltas liktų pedagogas, pamokos metu paprašęs mokinio pasidėti išmanųjį telefoną į šalį. Tokiam tik į snukį!
Gerai pamenu jausmą, kaip pirmaisiais darbo mokykloje metais vienuoliktokas pamokos metu pasiuntė mane „ant trijų raidžių“ (šį epizodą irgi aprašiau knygoje). O štai trečiaisiais metais vienos mokinės tėvai nepatingėjo išsiųsti skundą dėl visiškai pagrįstai gautų nepatenkinamų įvertinimų tiesiai į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Beje, prieš tai nė nepabandę susisiekti su manimi ir neatsakę į mokslo metų pradžioje siųstus perspėjimus (tuomet pažymių dar nebuvau parašęs).
Kalbėdami apie švietimą, visi visuomet kalba apie vaikus. Vis dėlto nors kartą reikėtų pagalvoti ir apie mokytojus. Jei mokytojai gaus bent kiek padoresnį atlyginimą, nebus pervargę, jei jausis laimingi, tuomet ir mokiniams bus geriau. Prisiminkite, kurios pamokos mokykloje buvo jūsų mėgstamiausios? Arba paklauskite savo vaikų. Neabejoju, kad jie pasirinks tas pamokas, kurias veda mylimas, gerai nusiteikęs, besišypsantis mokytojas.
Deja, priežasčių šypsotis pedagogams lieka vis mažiau. Jei jau valstybė nesiteikia skirti pinigų švietimui, jei net politinės aplinkos atstovai atvirai tyčiojasi iš mokytojų ragindami pasižiūrėti į savo apgailėtinus algalapius, tai ne streikuojam, o skirstomės, išvažiuojam, plaukiam į kokią nors negyvenamą salą ir kuriam ten atsarginę Lietuvą su naujais darželiais, mokyklomis ir universitetais. Mums tos atsarginės Lietuvos tikrai prireiks, nes valstybė be padorios švietimo sistemos jokios ateities neturi.
P. S. Ne, straipsnis neužsakytas. Nėra nei vieno kandidato į prezidentus ar politinės partijos, kuriai švietimas būtų realus prioritetas. Eiti į politiką pats, kaip jau sakiau per pirmą knygos pristatymą, irgi nesiruošiu, o kitą rudenį grįžtu dirbti į mokyklą.
P. P. S. Dar neseniai galvojau, kad „Mokytojas“ turėjo pasirodyti metais anksčiau, tačiau dabar kūrinys aktualus kaip niekad. Jei mokykloje nedirbate, bet norite sužinoti, kaip atrodo nepagražinta mokytojo kasdienybė, kviečiu skaityti.
Mokytojų streikas prasideda rugsėjo 29 dieną.
Lietuvių kalbos mokytojas, knygos „Mokytojas“ autorius Karolis Klimas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
