Vaizdo įrašai „Žalgirio“ arenoje yra vienas svarbiausių, jeigu ne pats svarbiausias įrodymas/įkaltis teisėsaugos tyrime, kuris parodys, ar teisi buvo Europos čempionate dirbusi Kaja Elena Brilė, apkaltinusi žeminančiu elgesiu, keiksmais sporto komentatorių, čempionato organizacinio komiteto narį Erviną Kvitkauską, prabilusi ir apie LČF prezidento Vytauto Jasučio, kitų veikėjų galimai nepagarbų elgesį jos atžvilgiu.
Tačiau praėjus vos parai-kitai nuo konflikto ar netgi dar greičiau, šis įrodymas tampa prieinamu akivaizdžiai suinteresuotai pusei.
LČF prezidentas Vyrautas Jasutis pats vakar viešai paskelbė: „Chronologija buvo paprasta ir aiški, ką matome iš vaizdo įrašų „Žalgirio“ arenoje, kurie paneigia išsakytas pozicijas. Matoma, kad prie minėtos merginos nebuvo net pirštu prisiliesta“.
Taigi: suinteresuota šalis peržiūri vaizdo medžiagą (svarbų įkaltį, galimą esminį įrodymą) nors pradinėje tyrimo stadijoje, kai policijoje dar net neįvyko visos apklausos, tai, regis, turėtų būti griežtai draudžiama.
Šiuo metu dar visiškai nėra aišku, į ką išsirutulios tyrimas: galbūt bus iškelta baudžiamoji byla dėl viešosios tvarkos pažeidimo (šiuo metu vyksta aplinkybių patikslimas – kitaip sakant, mini tyrimas ar pradėti rimtesnį, ikiteisminį tyrimą, o galbūt tyrimą dėl administracinio pažeidimo), ikiteisminio tyrimo metu apklausiami liudininkai, įvertinamas jų parodymų nuoseklumas/patikimumas, sprendžiama, ar yra pagrindo kam nors pareikšti įtarimus.
Ir čia še tau – suinteresuotoji tyrimo baigtimi šalis turi galimybę peržiūrėti, kaip kas buvo, pamatyti, kas konkrečiai nufilmuota, su visomis jai palankiomis ar nepalankiomis detalėmis, galimai ir „pakoreguoti“ įrašus sau naudinga linkme, pasiderinti pozicijas prieš apklausas, susitarti, kas ką kalbės ir t. t.
Kitaip sakant, suinteresuotai šaliai atskleidžiamos svarbios kortos.
Bet juk tai – nonsensas, smarkiai klibinantis tyrimo patikimumą ir objektyvumą.
Supažindinti bylos dalyvius (pvz., įtariamuosius baudžiamosiose bylose, administracinėn atsakomybėn traukiamus asmenis) su tokiais įrodymais, kaip svarstykles į vieną ar kitą galintys pakreipti vaizdo įrašai, galima ne anksčiau apklausų, kitų tyrimo veiksmų, dažniausiai jam jau baigiantis, kad jokia pusė negalėtų pasinaudoti tyrimo duomenimis, siekdama sau naudingų tikslų.
Liudininkams (labai realu, kad į jų sąrašą bus įtrauktas ir V. Jasutis) tokia informacija apskritai neturėtų būti prieinama, priešingu atveju teisme būtų smarkiai suabejota jų žodžių patikimumu. Nenormalu, kuomet viena pusė vos prasidėjus policijos tyrimui, turėjo galimybę susipažinti faktiškai su esminiu įrodymu – vaizdo medžiaga (tiesiogiai arba gauti informaciją apie šiuos duomenis iš kitų asmenų).
Šiais duomenimis turi disponuoti tik policija, prieš gaunant juos įpareigodama „Žalgirio“ arenos personalą neperduoti jų jokiems suinteresuotiems tyrimo baigtimi asmenims. Kalbant apie vaizdo įrašus, tokiame dideliame pastate, kaip „Žalgirio“ arena, gali būti koks nors kampas ar kampelis, kurio kameros „nepaima“ – galbūt kai ko, kas kompromituoja E. Kvitkauską, o tuo pačiu jį kategoriškai ginančią LČF vadovybę, ir nebuvo užfiksuota.
Juolab, kad buvo paviešintas ir kitos, kartu su Kaja dirbusios, tas pačias funkcijas atlikusios liudininkės pasakojimas, visiškai paneigiantis federacijos atstovų aiškinimus: ši liudininkė tvirtino, jog E. Kvitkauskas bandė nuplėšti nuo Kajos akreditaciją, kišo ranką jai į striukę, keikėsi.
Pasak šios kolegės, po kurio laiko Kaja buvo fiziškai išvaryta iš darbo vietos – atitraukus kėdę, iškelta už pažastų, ir kiek prisimena kolegė, ištempta. Kas vyko užkulisuose, ji jau nematė. Kolegei, kaip ir Kajai, taip pat susidarė įspūdis, kad E. Kvitkauskas buvo neblaivus – pasak liudininkės, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Kartu su Kaja dirbusi mergina teigė dar renginio metu pranešusi apie tai Lietuvos čiuožimo federacijai, tačiau, panašu, tai buvo šauksmas tyruose.
Ir čia kažkas iš konfliktinės pusės turi galimybę dar iki apklausų stebėti, ar visi kampai buvo nufilmuoti, ar aiškiai girdisi balsai, gilintis į visus rakursus ir t. t. – argi tai iš tikrųjų objektyvu?
Yra ir daugiau keistenybių šioje istorijoje. Į areną pagal Kajos iškvietimą atvykę policininkai patikrino tiktai jos pačios blaivumą (darbuotoja buvo blaivi), tačiau nepatikrinta, ar buvo blaivus E. Kvitkauskas.
Dabar, deja, jau šaukštai po pietų tai išsiaiškinti, o pareigūnų aiškinimai, kad mergina jiems nenurodė, neparodė V. Kvitkausko, dėl kurio iš esmės ir kvietė policiją, švelniai tariant, stebina – jeigu taip ir buvo, patys turėjote primygtinai išklausinėti, kas, kaip, ir patikrinti jo, kaip vieno pagrindinių konflikto dalyvių, blaivumą.
Dar vienas įstrigęs dalykas, verčiantis abejoti V. Jasučio nešališkumu – jo ryšiai su E. Kvitkausku: abu yra labai geri draugai, dirbo toje pačioje sferoje (V. Jasutis, kaip ir E. Kvitkauskas, komentavo sporto varžybas). Kas ką užstos tokiu ginčo atveju, kaip šis, ir kas ką gins?
Matysime, kaip toliau viskas klostysis. Abejonių kelia ir daugiau detalių, kurias bus galima vėliau pagvildenti. Viena aišku – visi konferencijos dalyviai plaukia viena valtimi, visiems jiems ši į viešumą išplaukusi istorija nėra palanki, jie visi turi bendrą interesą, tad paskui visai nenuostabu girdėti juos taip kalbančius.
Ir paskutinis pastebėjimas – dėl spaudos konferencijos dalyvių karingų pareiškimų, kad Kaja Elena bus paduota į teismą. Ne pirmą, ne antrą ir ne dešimtą kartą į skandalus patekę veikėjai, greičiausiai siekdami sustiprinti savo teisumo įspūdį, naudoja šią kortą, tačiau nuo skambių frazių apie būsimus teismus iki ieškinio padavimo/pergalės teisme yra dar labai tolimas kelias.
Nepasimaukite – jei kažkas sako, kad kreipsis į teismą, tai tikrai nebūtina iškart pulti manyti, jog jis po tokių frazių automatiškai yra teisus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
